„Kai yra noro – atsiras galimybės, kai nėra noro – atsiras priežastys“, – taip, kalbėdama apie savo kol kas nedidelį siuvimo verslą Rytų Vokietijoje, tarsteli Laimonda Ueck, dvylikametės Natali, dešimtmečio Tito ir septynmečio Pascalio mama. Šilta, stilinga moteris, šiltos ir gilios jos mintys. Leiskimės į kelionę vokiško verslo labirintais su ja kartu!
Nebuvau apmąsčiusi nei privalumų, nei trūkumų, tik susidėjau lagaminus, pasiėmiau vaikus iš pirmosios santuokos ir išvykau, nors tėvynėje man nebuvo blogai… Susipažinus Lietuvoje su dabartiniu vyru, nebeliko klausimų. Ne, jis ne pagyvenęs milionierius (juokiuosi), kaip daugelis manė.
Pradėjau viską iš naujo visom prasmėm. Tai prilyginčiau antram gimimui. Visada pasikliaudavau intuicija ir iki šiol esu optimistė. Juk sakoma: vienos durys užsidaro – atsiveria kitos. O kas yra iš naujo?
Kalbos nežinojimas, be artimųjų, be veiklos, svetima šalis. Tu sugebi tik šypsotis, nežinai, nuo ko pradėti, kuo užsiimti. O labiausia kankina bendravimo trūkumas. Paskui seka kalbos kursai, kultūros pažininimas, ne vieneri metai, skirti vaiku integravimuisi čia. Kol pagaliau ateina mano laikas – toks momentas, kai supranti, kur jau esi ir ką gali.
Tada ir nusistačiau kryptį. Kaip toje dainoje: „Gimiau pačiu laiku“. Mąsčiau. Idėjos sukosi galvoje, vijau mintis šalin, vėl mąsčiau. Kol įvardinau savąjį tikslą, išdrįsau savęs ir artimųjų paprašyti „daug“. Pradėjau nuo mažo žingsnelio. Rankos pačios pasiėmė telefoną ir užsiregistravo į siuvėjų kurus – tai, ką svajojau daryti. Kodėl į šitą sritį? Matyt, genai, šeimos moterų amatas. Dabar galvoju, kad tiesiog reikėjo išlaukti, kad atrastum save.
Kita medalio pusė: juk aš mama, dabar – jau 3 vaikų mama, žmona, moteris. Dirbant pas darbadavį suderinti laiką, kad būtų visiems gerai, beveik neįmanoma. Kažkurią save turi aukoti – arba mamą, arba žmoną, arba moterį. Dirbdama samdomą darbą, tu tiesiog parduodi savo šeimai ir sau skirtą laiką. To aš nenorėjau. Nebenorėjau plaukti pasroviui, nes jau prisiplaukiojau gyvenime tiek, kad iki šiol dar jaučiu vandenį po kojomis.
Nuo tos akimirkos, kaip gimė mano veikla čia, užsienyje, ėmiausi atsakomybės už savo gyvemimą pati visom keturiom. Jausti kojomis žemę – tai neįkainojamas jausmas moteriai. Drąsiai galiu teigti, kad tik dabar prasidėjo mano geriausi gyvenimo metai.
Svetimoje šalyje gyvenimas nesikloja tarsi lydekai paliepus, man panorėjus. Daug biurokratizmo, kitokie įstatymai ir visus kelius turi praminti pati. Už tave nenueis mama ar giminaitis, turintis pažinčių. Supratau, kad labai svarbu yra kūno kalba – juk su baikščia, išsigandusia kas leisis į kalbas? Be to, iš pradžių visada klausydavausi, o ne pati kalbėdavau – tai suveikdavo mano prašymams įgyvendinti.
Dar daug darbų, daug idėjų, daug ateities. Žinoma, nesėkmės yra veikos dalis. Nusipurtai jas – ir vėl tolyn! Nes jei nepasipurtysi, kitą dieną bus blogiau – juk tavo pasiteisinimai niekam neįdomūs… O šeima, vaikai, amžius ir vieta, kurioje gyveni, nėra kliūtis moteriai būti veikliai, būti savimi.
Antrojoje Laimondos verslo istorijų dalyje skaitykite:
Vokietijoje neturiu tokio jausmo, kad vaikai yra kliūtis darbui.
