Projekto Šeimų vakarienė herojų Maksimą galima pelnytai pavadinti istorine asmenybe – jis buvo pirmasis kūdikis, gimęs Visagino statytojų miestelyje. „Ir gimė Tremasov Maksim“, – pakylėtai rašė jaunas tuometis poetas. Po daugelio metų rusų šeimos sūnų Visaginas suvedė su žmona Inga – latvio ir baltarusės dukra.
Ingos mama augo netoli Lietuvos ir Baltarusijos pasienio. Visi penki didelės šeimos vaikai iš pradžių patraukė laimės ieškoti į Daugpilį. Iš ten, baigę mokslus, vieni paskui kitus atvyko į naujai statomą Visaginą.
Skyrybomis pasibaigus santuokai su latviu vyru, prie vyresniųjų Visagine prisijungė ir Ingos mama su ketverių metų dukrele. Stojus nepriklausomybei, permainos brolius parvedė atgal į Baltarusiją – ten jų žmonos regėjo daugiau profesinių galimybių, o visos trys seserys su šeimomis liko Lietuvoje.
Paklausta apie tapatybę, Inga vadina save tiesiog visaginiete. Gimusi Latvijoje, išsituokus tėvams metus gyveno pas močiutę Baltarusijoje, ten ėjo į darželį, tad, natūralu, jautėsi labiau baltarusė. Tačiau skirtingai nei jaunesnė sesuo, Visagine lankiusi klasę dėstomąja baltarusių kalba, Inga tokios galimybės neturėjo ir mokėsi rusiškai.
Dabar svarsto tapusi labiau lietuve: juk Lietuvoje gyvena nuo ketverių metų, čia gimė vaikai. „Bet man visada malonu atvažiuoti į Baltarusiją, kalbėti gimtąja kalba, skaityti baltarusių kalba užrašytas iškabas“, – sako tėvų ir senelių gimtinę, esančią vos už 30 km nuo Visagino, dažnai aplankanti moteris.
Ingai žinomas svetimšalės jausmas. Būdama 18 metų, išvažiavo į šeimą mokytis vokiečių kalbos pagal tarptautinę kultūrinių mainų programą „Au Pair“. Ten ištekėjo už Vokietijos pilietybę turinčio kurdo, susilaukė dukters Alinos (14), bet santuoka neilgai trukus iširo. „Čia tu savas. Kai gyveni užsienyje, visada būsi antrarūšis, niekada nesijausi reikalingas tam miestui ar šaliai“, – prisimena atskirties jausmą, 2006 m. parvedusį atgal į Visaginą, kur po kelerių metų sukūrė šeimą su Maksimu.
15 metų kartu gyvenančius ir strateginės reikšmės valstybės objekto, Ignalinos atominės elektrinės, apsaugos tarnyboje kartu dirbančius Tremasovus Visagine laiko tikrai ne darbas. Tokį ar panašų, įsitikinę Inga ir Maksimas, būti galima daug kur rasti. Pagrindine jėga, neleidžiančia išvykti iš Visagino, jie vadina čia įsikūrusius artimuosius.
Maksimo tėvai uoliai puoselėja šeimos švenčių tradicijas, mėgsta ilgus pasisėdėjimus prie stalo. Ingos šeima muzikuoja: sesuo groja gitara, tėvas – armonika, o likusieji pritaria dainomis ir šokiais. Jokia šeimos šventė neapsieina be rusiškai ruoštų bulvių su grietinės įdaru, apibarstytų tarkuotu sūriu. Šio firminio Maksimo mamos patiekalo neatsisako net įnoringi vaikai.
„Kur gimei, ten ir pritapai, – svarsto Inga. – Čia prabėgo mūsų sąmoningas gyvenimas, čia ėjome į mokyklą, čia mūsų namai. Čia ir gamta, ir vaikų lavinimas – toks, kad geriau nerasi: įvairiausi būreliai, muzikos mokykla, neperpildyti darželiai. Viskas padaryta dėl žmogaus“. Tad kaskart, kai po apsilankymo didmiestyje vėl įvažiuoja į Visaginą, Tremasovai lengviau atsikvepia: pagaliau namie, kur nebėra nei įtampos, nei šurmulio.
BALTARUSIŠKA ŠOKOLADINĖ DEŠRA 
Šokoladinė dešra – Ingos vaikystės desertas. Tai iš esmės tas pats lietuviškas tinginys, tik atrodo kaip servelatas. Spindinčias lašinukų akeles šokoladinėje dešroje atstoja sausainių gabalėliai, o pati forma išduoda, kad skanėstą ruošė ne lietuvių, o baltarusių šeimininkė.
- Susmulkinkite 250 g kvadratinių sausainių, pvz., „Gaidelis“, smulkintuvu, o kitus 250 g sulaužykite mažais gabalėliais.
- Sudėkite į sausainių masę visą pakelį minkšto sviesto ir gerai išsukite.
- Supilkite į gautą masę skardinę (apie 400 g) sutirštinto pieno su cukrumi.
- Viską gerai išmaišykite.
- Krėskite masę ant maistinės plėvelės ir vyniokite taip, kad išeitų dešrą primenanti forma.
- Įdėkite šokoladinę dešrą sustingti į šaldiklį mažiausiai 3 val., o geriausiai palikite per visą naktį.
- Pastaba: ar žinote, iš ko dar galima atskirti baltarusių šeimininkės braižą? Ogi iš to, kad lietuviškus cepelinus baltarusiai patiekia ne šiaip išvirtus, o pirma apkepa ir dar būtinai patroškina!
**
Iš projekto Šeimų vakarienė gimė to paties pavadinimo knyga. Joje sudėta trumpa šių dienų Visagino kultūrinė ir 
kulinarinė istorija. Dalindamosi maistu ir asmeninėmis istorijomis, visaginiečių šeimos atvirai pasakoja apie tai, kaip augo patys ir kaip augina savo vaikus, kas juos atvedė į patį jauniausią šalies miestą, kokį gyvenimo būdą ir tradicijas jie puoselėja.
Projektas „Šeimų vakarienė“ Visagino m. savivaldybėje įgyvendintas pagal Nevyriausybinių organizacijų ir bendruomeninės veiklos stiprinimo 2017–2019 metų veiksmų plano įgyvendinimo 2.3 priemonę „Remti bendruomeninę veiklą savivaldybėse“ ir finansuotas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos lėšomis.
