Prieš beveik metus Violetos įkurtoje Galerijoje 555 vyksta ne tik parodos, bet ir jaukūs renginiai. Šioje nuotraukoje – akimirka iš Daivos Ausėnaitės ir Viktoro Šapurovo knygos “Pokalbiai apie seksą” pristatymo. Iš kairės į dešinę: galerijos šeimininkė Violeta Moščinskienė, finansų specialistė Julija Šatienė ir menininkė Grytė Pintukaitė.
Po naktinės mokesčių reformos, kai viešbučiams per vieną naktį išaugo mokesčiai, Violeta Moščinskienė sako kritusi į gilią depresiją: kuri verslą daugiau negu septynerius metus, o tau vieną dieną valstybė į akis išrėžia, kad esi nieko verta šiukšlė, su kuria neverta skaitytis – vis tiek įvesime savo tvarką, ir niekur tu nesidėsi.
„Verslas visada turi pasirinkimą duoti nulį apyvartos, o tuo pačiu – ir nulį mokesčių. Šią pasirinkimo galimybę kažkodėl atmeta tie, kas priima sprendimus. Man buvo kilusi idėja rodyti nulinę apyvartą arba apskritai uždaryti verslą, bet nusprendžiau po dešimties metų nepertraukiamo darbo pagaliau išeiti atostogų“, – atvirai apie šį sudėtingą laikotarpį kalba ekonomikos mokslų daktarė.
Turėjusi progos šiek tiek mokytis ispanų kalbos, drąsi ir sveiko avantiūrizmo nestokojanti mūsų herojė sugalvojo išvažiuoti tobulinti įgūdžių į Buenos Aires (Argentina) – viena kaip pirštas, neturėdama jokių kontaktų ar iš anksto suplanuotos darbotvarkės.
Svečioje šalyje viską – apgyvendinimą, maitinimąsi, veiklą – teko susiorganizuoti pačiai. Tačiau, pasak Violetos, klimato pasikeitimas (Lietuvoje buvo ruduo, ten – pavasaris) ir argentinietiško tango pamokos davė tiek daug stiprybės, kad po dviejų anapus Atlanto praleistų mėnesių ji grįžo besišypsanti, be jokių depresijų ir, pažvelgusi į situaciją naujomis akimis, vėl šovė verslo ritmu pirmyn. „Išvažiuoti mėnesiui gali bet kas, kai yra dešimt metų neimtos atostogos, – būtinybe mylėti save įsitikinusi pašnekovė. – Apsistoti Argentinoje yra gerokai pigiau, nei siūlo turistinės agentūros, o kasdienių prekių kainos – kaip ir pas mus, tad jokio skirtumo, kur gerti kavą.“
Verslas nėra vien tik pinigai ir laimė – tai visų pirma daug vargo. Bet aš galiu sakyti, kad man pasisekė, nes galėjo būti daug vargo ir nepasisekti. Vieną krizę jau pergyvenau, dabar tenka grumtis su rusų klientų netekimu, kurie sudarė iki 60 proc. mūsų svečių. Šiemet iš jų mums liko ne daugiau kaip dešimtadalis klientų, tad tenka ieškoti, kuo juos pakeisti – tai antra krizė, ne tokia visuotinė, bet vis tiek veikianti verslą.
Kelionių nušvitimai
Su kelionėmis susijusi ir Violetos viešbučio „Eguesthouse“ pavadinimo keitimo istorija. O prasidėjo ji tolimame Tibete, kur mūsų keliautojai sykį teko nakvoti labai nešvarioje ir nemalonioje vietoje be veikiančio tualeto ir su purvina iki juodumo patalyne, į kurią net buvo baisu gultis. Atsakymas į klausimą, kodėl nakvynės vieta tokia baisi, Violetą pribloškė: „O ko jūs norite, čia juk guest house (liet. svečių namai)“.
„Maniau, išgirdusi susmuksiu: šitiek metų kūriau verslą, kurio pavadinime yra žodžių junginys „guest house”, o čia, pasirodo, prasčiausias įmanomas apgyvendinimo kokybinis parametras! Žodžiu, patyriau nušvitimą“, – iš situacijos, kuri kadaise smarkiai pašiurpino, dabar juokiasi verslininkė.
Netrukus po tibetietiško „nušvitimo“ atėjo kitas, tik jau Turine, Italijoje, kur teko dalyvauti mokymuose ir gyventi senuose, gabalais sudalintuose rūmuose. Kone keturių metrų aukščio freskomis ištapyta patalpa buvo pertverta metalinėmis konstrukcijomis, kurios taip praleido garsus, jog naktimis būdavo neįmanoma užmigti.
Štai taip leisdama bemieges naktis, Violeta pradėjo mąstyti, kaip čia pakeitus viešbučio pavadinimą, kad jis klientams nekeltų blogų asociacijų. Gimė mintis į pavadinimą įterpti skiemenį „loft“, reiškiantį dabartinį loftų kvartalą, į kurį Violetos šeimos verslas kadaise pirmasis įkėlė koją. Kad išlaikytų pavadinimą iš praeities, prie samplaikos „lofthotel“ nusprendė palikti ir raidę „e“.
Tad ilgai nelaukusi, iškart po kelionės į Turiną, mūsų herojė nunešė registracijos dokumentus į patentų biurą, o kol užklausa buvo apdorojama, surizikavo ir ėmė spausdinti naują rinkodaros medžiagą. Laimei, Violetą ir vėl lydėjo sėkmė: naujasis prekės ženklas buvo užregistruotas be kliūčių.
Galerija 555 – svajonių veikla
Iš senosios gamyklos patalpų, kurių vadinamajame Ševčenkos loftų kvartale Violetos šeima įsigijo prieš kelis dešimtmečius, ilgą laiką buvo užsistovėjęs nenaudojamas antrasis aukštas. „Galbūt beprotiška meile menui neskambės, bet dalyje šių patalpų buvo tiesiog sunku padaryti kanalizaciją. O kadangi patalpoms būdingas labai gražus dienos apšvietimas, pagalvojau, kodėl neįrengus čia dailės galerijos“, – pragmatiškus sprendimo motyvus dėsto Violeta.
Galeriją verslininkė vadina savo svajonių veikla: kas gali būti geriau, kai gali dirbti tiek, kiek nori, be didelio streso, o produktas negenda? Juolab kad dailė – tai ne tiek Violetos pomėgis, kiek iki galo dar nerealizuotas talentas. Baigusi Vienožinskio dailės mokyklą (ir kažkodėl sugalvojusi, kad diplomo jai nereikia), moteris kurį laiką vakarais tapybos mokėsi Augustino Savicko dailės mokykloje.
„Tapyti norėjau visada, bet neturėjau laiko: buvo darbas, vaikai, šeima. Kai lankiau Savicko dailės mokyklą, vaikai jau buvo didesni, laiko turėjau daugiau, bet nepatikdavo vakarinis užsiėmimų laikas, nes tapybai reikia šviesos“, – aiškina išmanančiu tonu be jokios pozos. Iš tiesų, didelio formato Violetos drobės – nutviekstos nepaprastos šviesos. „Na, šviesa gražu… – kukliai apie savo kūrybą kalba Violeta ir priduria: – Žmogus, kol gyvas, turi šviesti.“
Nors pradiniame veiklos etape galerija pinigų neneša, Violeta turi vilties, kad tolimesnėje perspektyvoje, visuomenei tapus turtingesne, rasis ir gyvybinga galerinio meno vartojimo tradicija. Dabar, pasak pašnekovės, visos galerijos, Lietuvoje veikiančios nuomos pagrindu, neišsilaiko, nes kūrinių perkama mažai, kolekcininkų – vos vienas kitas, o pažįstantieji autorius stengiasi drobes iš jų įsigyti tiesiogiai. „Bet kadangi čia toks gyvenimo pabaigos projektas, jis man pasirodė labai patrauklus“, – ramiai apie ateitį kalba praėjusių metų kovą duris atvėrusios meno erdvės šeimininkė.
Anūkas mėgsta raktus
„Dabar tapau labai mažai, – prisipažįsta beveik prieš metus galeriją savo personaline paroda atidariusi Violeta. – Būčiau laiminga, galėdama perduoti verslus vaikams ir atsidėti tapybai, bet negaliu eiti į ankstyvą pensiją, nes nėra kam prižiūrėti verslo.“
Vaikai, pasak jos, tikriausiai matė visą mamos vargą, neribotas darbo paras, nesibaigiančias darbo savaites ir patiriamą stresą, todėl į viešbučio pusę nė nežiūri. Dukra sukūrusi šeimą Italijoje, kur pasirinko samdomos darbuotojos kelią, užsienyje samdomu kūrėju dirba ir sūnus. „Bet man sušvito viltis – dvejų metų anūkas mėgsta raktus ir yra labai komunikabilus, – visu balsu kvatoja Violeta. – Taigi kol kas matau vienintelį teorinį mano veiklos perėmėją.“
Tiesa, čia pat priduria vienoje konferencijoje išgirdusi, kad su verslo perėmimo problema susiduria 70 proc. šeiminių verslų, taigi jos atvejis – jokia išimtis. Ilgą pokalbį, kuris pasisuka ir apie žilų plaukų, užgyventų kuriant verslą, kiekį, baigiame linksma gaida. „Žili plaukai būtų atėję šiaip ar taip, nervai būtų sugedę šiaip ar taip, o dabar nors kažkoks namelis yra, kuriame sau šiltai sėdi, turi kavos, duodi interviu – taigi, viskas puiku“, – tvirtina Violeta. Ir mes tiesiog negalime jai nepritarti. 🙂
Trylika Violetos patarimų verslą pasirinkusioms moterims
- Kontroliuok kaštus (žr. pirmąją straipsnių ciklo dalį).
- Minimizuok riziką (žr. pirmąją straipsnių ciklo dalį).
- Stenkis, kad šeima tave suprastų ir palaikytų. Net jei verslą kūriau ir statybose stovėjau viena, vyro palaikymą, tegu ir netiesioginį, vis tiek jutau: tai jis namie ruošė valgyti, rūpinosi buitimi.
- Lėšas skolinkis iš tokių šaltinių, kurie atidavimo požiūriu nėra itin suvaržantys, pavyzdžiui, iš giminių, artimųjų, tėvų.
- Pasvarstyk, kurį investicinio plano punktą gali įgyvendinti be pinigų: pvz., prekės ženklo keitimą aš geriau ar blogiau pasidariau pati. Agentūrai būtų tekę nemažai sumokėti, o sėkmės ir nesėkmės tikimybė – praktiškai ta pati. Visada verta kreiptis pagalbos į pažįstamus: vienas galbūt sukurs logotipą, kitas – interneto puslapį, trečias pakonsultuos socialinių tinklų klausimais.
- Jeigu yra nors kokia natūrinių mainų galimybė – būtinai išnaudok ją (pvz., suteik paslaugą už paslaugą).
- Kuo aktyviau naudokis nemokamais reklamos kanalais, pvz., rekomendacijomis iš lūpų į lūpas.
- Nusiteik, kad sėkmė neateis greitai, jos nesitikėk po savaitės ar mėnesio. Suvokdama visas šias aplinkybes, rask savyje jėgų dirbti sunkiai, ilgai ir su entuziazmu – jeigu taip nusiteiksi, verslas tikrai pasiseks.
- Mylėk tai, ką darai. Man patinka regėti, kaip šioje vietoje prieš keliolika metų nebuvo nieko, o dabar yra: atkasi šiukšlyno kampiuką, išsikabini savo sugalvotą iškabą, o žmonės (rinka) tai priima kaip gerą daiktą.
- Lavink verslininkės lankstumą ir puoselėk meilę klientui. Aš nuoširdžiai tikiu, kad galima parduoti viską, tik ne savo klientą, nors daug kas dėl tokio požiūrio mane kritikuoja. Jeigu davei žodį, įsipareigojai arba gali padaryti geriau, nei pažadėjai – imk ir padaryk. Visos šios nuostatos, palydėtos darbu ir išmintingu finansavimu, atves į sėkmę.
- Pradėk nuo mažesnių projektų. Statistika rodo, kad versle 20 proc. pasiseka, 80 proc. – nepasiseka. Aš manau, kad laikantis to, ką pasakiau, tikrai galima pasiekti 50/50 ar net geresnį santykį verslo sėkmės naudai.
- Apie pinigus galvok ne kaip apie greitą malonumų šaltinį, o kaip apie srautą, palaikantį verslo gyvastį. Jeigu vos atidariusi kavinę, akyse matai automobilį, kailinius, gerus namus ir keliones – geriau neatidarinėk kavinės. Atidarinėk ją tik tada, kai jauti, kad nori matyti laimingus klientus ir nuolat galvoji, ką dėl jų gali padaryti geriau: patiekti skanesnį maistą, įrengti gražesnį interjerą, sukurti šiltesnius santykius – taip dirbant tiesiog negali nepasisekti, nebent padarytum kokių labia neišmintingų žingsnių.
- Ieškok patarimo. Nemanyk, kad visi tik ir siekia tave suklaidinti ar apgauti. Jei baiminiesi, klausdama neatskleisk esminių detalių – klausk principinių dalykų.
