Daugelio mūsų niekada niekas nemokino, kad gyvenimą visų pirma reikia ne gyventi, bet kurti. Žingsnis po žingsnio nerodė mums, kaip pasiekti savo tikslus, kaip juos išsikelti, neaiškino mums, ko mes galime pasiekti. Ir kuo mes galime tapti. Mums net nepasakė, kad gyvenimo tikslas yra būtent tikslingas ir kryptingas gyvenimas.
Visų mūsų viduje nuo pat gimimo viduje visada gyveno kažkas daugiau. Tas kažkas daugiau – kas mums dažnai neduoda ramybės. To kažko vardas – viltis, tikėjimas, tikėjimas savimi ir išmintis. Tas mažas tikėjimas yra pasislėpęs kiekvieno mūsų giliai viduje, iš kur maitina mūsų viltis ir svajones. Kiekvienas mūsų turime viltį, svajonę, kad viskas, viskas pasikeis. Kad ateis sėkmė, kuri visada aplanko pasirengusį protą. Kad ateis laimė, kuri yra kelionė ir tikrai ne mūsų tikslas.
Daugelį akimirkų mes suvokiam, apčiuopiam, kad mūsų gyvenime kažkas ne taip, kaip turėtų būti. Kad turėtų būti kitas kelias. Kelias, vedantis į sėkmę, juoką. Mes juk suvokiame, kad juokiamės ne todėl, kad tapome laimingi. Priešingai, mes laimingi, kad juokiamės. Ir tikrai mums reikia paprastumo, tokio, kokiais buvome būdami kūdikiais, kada gyvenimo nevertinome rimtai, kad neužmirštumėm ir galėtumėm pasijuokti iš savęs, savo nelaimių, griuvimų, parpuolimų vien tam, kad vėl stotumės, vėl parpultumėm, vėl stotumės. Tam, kad būtumėm savimi.
Ar pagalvojote, kad diena, kurią mes praleidžiame be be juoko ar vilties – tai diena be gyvenimo? Kiekvieną kartą, kai mes tuščiai švaistome savo laiką, mes stovime vietoje, mes neiname į priekį. Mes tuo metu tiesiog traukiamės atgal. Kai mes plaukiame su kitais, kurie yra nuleidę rankas, betiksliai, bevaliai, pasroviui, mes atimame iš savęs galimybę juoktis, tai yra – būti laimingais. Tada mes sutinkame su sistema nieko nekeisti, prie visko prisitaikyti, elgtis pagal svetimas taisykles. Tada mes atimame iš savęs galimybę būti savimi. Niekas nebus laisvas, kol pats nevaldys savęs. Turime suvokti, kad tik pats žmogus nusistato savo galimybių ribas.
Visi jaučiame, matome, kad gyvenime yra daug nuleidusių rankas, nelaimingų žmonių. Jie tik egzistuoja, jie daugiau niekuo netiki. Jie net netiki savimi, savo ateitimi. Šie žmonės mus atkalbinėja, gąsdina, kad mes nenueitum toliau už juos. Bet juk nieko didinga ar išmanaus pranokti kitą žmogų. Tai paprasta ir elementaru. Tačiau tikrai didinga ir sudėtinga pranokti save patį.
Tada mes suvokiam, kad praktiškai kasdien stovime ant savo progreso slenksčio, nuo kurio, nuo mūsų ateities, kitokios ateities, mus skiria vienas žingsnis. Vienas nedidelis žingsnis. Tačiau būtent tūkstantis mažų žingsnelių sudaro mūsų gyvenimo kelią. Kai mes nebūsime savo praeities įkaitais, tapsime savo ateities kūrėjais. Kiekviena akimirka, poelgis, mintis, veiksmas, kiekvienas mūsų žodis lemia, kuo mes būsime rytoj. Kokia bus mūsų ateitis. Niekas ir niekada nepadarys už mus to, ką mes privalome padaryti patys. Laimingi tapsime tik tada, kai nustosime klysti. Tačiau klysti nustosime, kai būsime pakankamai išgėrę, sukramtę savo gyvenimo, savo gyvenimo patirties, kurią geriausiai kaupiame tik klysdami. Atminkim tik viena: pozityvūs dalykai visad įveiks negatyvius dalykus, tai yra sėkmė visad laimės prieš nesėkmę.
Niekas neaugs už mus, kaip ir nesimokys už mus. Žinokite, kad kiekvieno mūsų gyvenime nebūna klaidų, nes mes tik mokomės gyventi. Tai, ką bandome vadinti klaida, iš tikrųjų yra neparuošta pamoka. Šiam pasaulyje yra tik vienas žmogus, kuris gali įpareigoti mus pasielgti kitaip tam, kad mes pasiektumėm neįtikėtinų rezultatų, ir tas žmogus yra ne kas kita, kaip mes patys. Tik mes galime patikėti savimi, tik mes galime nuspręsti, kuo mes turime būti, kaip turime elgtis. Ateitis nežinoma, tik mes sprendžiame, kas su mumis bus ryt, o kiekvienas sunkumas, kuris mūsų nenužudo, mus padaro tik dar stipresnius.
Teksto autorius Žilvinas Mišeikis yra 42-ejų metų vienišas tėtis, auginantis du nuostabius berniukus ir sergantis išsėtine skleroze. Šiuo metu Žilvinas nevaldo kojos ir gydosi Kauno klinikose, kur, kaip pats sako, užsiiminėja savikūryba.
