Mona Avik nuotr. | moona.lt
Kur dvi stos, daugiau padarys – ši patarlė puikiai galioja versliai penkių vaikų mamai Alinai Sinicei. Ji kartu su mūsų tinklaveikos nare Ieva Jagminiene nusprendė drauge įkurti pirmąją pradinę mokyklą sostinėje Baltų šalelė, kurios ugdymo pagrindas – gimtoji kultūra.
Apie tokią pradžios mokyklą kaip Baltų šalelė Alina svajojo jau kelerius metus. Sykį netgi bandė ją steigti, tik tąkart nepasisekė. „Bet ambicijos nenugaravo“, – versle taip būtiną gebėjimą atsitiesti po nesėkmės demonstruoja Alina.
Susiradusi naują partnerę, portalo VERSLI MAMA skaitytojams jau pažįstamą darželių tinklo Abadelė įkūrėją Ievą Jagminienę, kuri per kelerius pastaruosius metus taip pat suspėjo gerokai paauginti savąjį verslą, Alina pagaliau pavijo norą – nuo rugsėjo 1 dienos trijų sostinės mikrorajonų sankirtoje duris atvers darželis-pradinė mokykla Baltų šalelė.
„Mudvi labai susidraugavome: sutapo ir biolaukai, ir mintys, ir pasaulėžiūra, ir gyvenimo būdas – daug kas, kad kartu būtų galima sklandžiai dirbti“, – nenuilsdama partnerės pasirinkimo kriterijus vardija Alina. O svarbiausia, kad sutapo jųdviejų svajonės atidaryti štai tokią lietuvišką mokyklą ir laikas, kada abiejų verslai pakankamai sustiprėjo šiam žingsniui.
Tačiau iš pradžių, kaip dažnai nutinka privačių darželių versle, buvo tiesiog poreikis kažkur kokybiškai ugdyti savo vaikus.
Negaliu aš pogrindyje dirbti
Nuo pirmojo darželio Baltų šalelė įkūrimo praėjo jau 5 metai. „Pradėjai tuos darželius daryti todėl, kad savo vaikams nieko tinkamo neradai?“ – klausiu ir gaunu nuoširdų atsakymą, palydimą juoku: „Iš tikrųjų, taip“.
Nepasitenkinimas ugdymo paslaugų kokybe gimė į valstybinį darželį pradėjus eiti Alinos vyriausiesiems vaikams. Dabar Alina svarsto, kad jei būtų papuolę kitur, gal viskas būtų susiklostę ir kitaip, nes ne visi valstybiniai ir ne visi privatūs darželiai yra vienodai blogi arba geri – yra visokių. „Bet papuolėme į tokį, kuriame man viskas ir sudetonavo“, – prisipažįsta.
Pritrūkau kultūrinio ugdymo apskritai ir požiūrio, kad kultūra yra vienas iš svarbiausių dalykų ugdant vaiką. Susidūriau su matymu, esą etninė kultūra tolygi liaudies kultūrai, o šioji visiems jau atsibodo ir visi nori šiuolaikiškai. O kas tas šiuolaikiškai – ir patiems neaišku. Esu iniciatyvi, tad pasigedusi bendradarbiavimo tarp ugdymo įstaigos administracijos, ugdytojų ir tėvų, pradėjau nebesuprasti, kodėl į tokią įstaigą vedu savo vaikus, jeigu dėl jų niekas bendromis jėgomis nesistengia ir net neketina stengtis.
Štai taip ir pradėjo mąstyti, ką daryti toliau: ieškoti naujo darželio, o galbūt pačiai auginti namuose? Aplinkiniai skatino pabandyti įkurti „kokią mažą vietą“, panašią į namudinį darželį. „Bet kadangi esu iš profesijos teisininkė, man labai svarbu legalumas ir tvarka – negaliu aš pogrindyje dirbti. Tad pasakiau, kad jeigu darysiu, tai darysiu rimtai. Tada ir ėmiau galvoti, kaip visa tai pradėti“, – postūmių ir sprendimų laiką prisimena mūsų herojė.
Dabar jau gali drąsiai pripažinti, kad darželio kūrimo pradžioje viską darė turėdama nedaug patirties, bet pasitelkdama kūrybiškumą ir bendravimą. Viduje kaip mama žinojo, ko reikia jos pačios, draugų ar bendraminčių vaikams, bet kad tai virstų pasiteisinusia praktika, teko eiti ilgu bandymų keliu. Verslas, pasak Alinos, vystėsi per patirtį, kalbėjimą, skaitymą, paieškas, klaidas. Stengėsi kuo daugiau šnekėtis su tėvais tų vaikų, kurie vienas po kito atėjo į naująjį darželį. „Jie labai daug davė, tad galiu sakyti, kad mūsų sukurta ugdymo programa bei metodika yra ir jų nuopelnas. Dėl to kaip vieną svarbiausių dalykų, kuris reikalingas vaikui užaugti, ir įvardinu bendruomenę. Jos nariai labai daug duoda vieni kitiems, pagerina, išrutulioja iki netikėtų rezultatų“, – neprisiima visų nuopelnų tik sau Alina.
Lūžis – trečiaisiais verslo metais
Alinos šeimoje verslininkų nebuvo ir iki šiol nėra – ji vienintelė tokia, nors savęs dar nedrįsta vadinti verslininke. Tad kai reikėjo susigaudyti verslo kūrimo džiunglėse, gelbėjo draugai. Vienas jų davė užpildyti numatomų pajamų ir išlaidų lentelę, ir liepė pažiūrėti, koks rezultatas bus galutiniame langelyje.
Toji lentelė nebuvo tokia, kad įkvėptų kažko rimtai imtis, ir ne vien dėl skaičių. Net jei gauti skaičiai būtų buvę daug žadantys, Alinos žodžiais tariant, visada yra rizikos. O kadangi šeimoje ir giminėje verslininkų nėra, tad nebuvo ir kam padrąsinti. Veikiau atvirkščiai – iš visų pusių į Aliną ėmė smelktis daugybė abejonių. Vienintelis padrąsintojas buvo sutuoktinis, nors ir jam pačiam buvo labai neramu. „Bet kažkaip ryžomės“, – šypteli Alina.
Baltų šalelė iš pradžių buvo finansuojama šeimos lėšomis, pavyko apsieiti be paskolų iš banko ar giminaičių. Investicijos pamažu pradėjo grįžti po 4 metų, nors jau antriesiems veiklos metams baigiantis, verslas ėjosi visai neblogai. „Rizikos buvo daug, nerimo buvo daug, ašarų irgi buvo daug, – neslepia versli mama. – Vieną mėnesį ateina vienas vaikelis, antrą mėnesį – kitas, vėliau – trečias, ketvirtas, o išlaidų patiri vis tiek gerokai daugiau, negu kad gali surinkti iš šeimų ar gauti iš valstybės biudžeto.“ Lūžis atėjo trečiaisiais metais – finansinė padėtis vis gerėjo, atlikdavo pinigų grąžinti šeimai arba aplinkai pačiame darželyje pagerinti, atlyginimams pakelti.
Kalbėdama apie ikimokyklinio ugdymo įstaigų įkainius, Alina sako, kad Baltų šalelės kainų lygis yra vidutinis. Panašu, kad vaiko ugdymas naujojoje mokykloje šeimoms atsieis tiek pat, kaip ir darželio lankymas. Alinos skaičiavimais, pradinuko išlaikymas ne tiek jau stipriai skiriasi nuo darželinuko – brangiausia išlaikyti pačius mažiausius, nes jiems reikia ir daug priemonių, ir daug fizinės priežiūros, kadangi mažiau vaikų prižiūri santykinai daugiau auklėtojų.
Daug ką sprendžia bendruomenė
„Ką jūs valgote tame etnokultūriniame darželyje? Gal ropes graužiate?“ – klausiu, prisiminusi neseniai virusias aistras dėl darželinukų maitinimo valstybiniame sektoriuje. „Valgome įprastą maistą, kokį galbūt namuose valgo dauguma šeimų“, – šypsodamasi atsako Alina, o paskui surimtėja ir praskleidžia daugiau vaikų darželio verslo organizavimo užkulisių.
Antraisiais verslo gyvavimo metais maistą darželiui tiekiančios įstaigos kainos pakilo tiek, kad pati Alina, žvelgdama iš šono, matė, jog vaikų maitinimas tampa našta tėvams, nors jie nieko per daug ir nesakė. Susikvietusi juos, Alina pasiūlė rinktis iš daugiau maitintojų.
Susėdome kartu su tėvais, daviau jiems porą pasiūlymų, ir jie patys rinkosi tiek kainos, tiek produktų vertės, tiek patiekalų skonio ir sudėties požiūriu. Taip ir nutarėme, su kokiu tiekėju dirbsime.
Dar viena opi miesto darželiui problema – pasivaikščiojimai lauke. Antakalnyje įsikūręs Baltų šalelės filialas dėl to nepatiria jokių nepatogumų, o štai Užupyje anksčiau veikęs neturėjo savo kiemo. Tada Alina nusprendė pasirašyti bendradarbiavimo susitarimą su šalia esančia mokykla, kad darželinukai galėtų jų stadione bėgioti ir žaisti. „Galimybių rasti išeitį iš įvairių situacijų visada yra, svarbu tik apsidairyti“, – tvirtina versli mama. Todėl, pasak jos, naujasis vaikų darželis Šeškinėje įsikūrė tikrai puikioje vietoje, kurios infrastruktūra tikslingai buvo pritaikyta vaikams ugdyti ir socialines paslaugas teikiančioms įstaigoms kurtis. (Bet geriau atvykite į Atvirų durų dienas jau rugpjūčio 2 d. ir viską patys pamatykite – aut. past.)
Tarp tėvų kartais įsiplieskiančių kovų dėl sergančių vaikų vedimo į darželį Baltų šalelėje nėra, bet, pasak Alinos, sąmoningumą reikia kelti nuolat, vis primenant, paskatinant, pasakant, kad pasaugotume ne tik savo, bet ir kitų vaikus. Darželyje laikomasi higienos normoje nustatytų reikalavimų: jeigu yra infekcinės ligos simptomų ryte, paprašoma tokio vaiko nevesti, o pastebėjus ligą dienos metu, tėvai iškviečiami vaiko pasiimti.
„Žinau, kad Lietuvoje yra tokių darželių, kurie puoselėja įvairias skandinaviškas metodikas, pavyzdžiui, kad 37,5 laipsnio yra ne ligą pranašaujanti temperatūra, o bėganti sloga ar kosulys – ne liga. Bet mes vis tiek gyvename Lietuvoje, turime savo įpročius ir taisykles, ir turėtume jų neužmiršti. Tuo labiau kad esame ne priežiūros centras, ne namudinis darželis, o švietimo įstaiga, kuri privalo laikytis visų jos veiklą reglamentuojančių įstatymų“, – aiškina Baltų šalelės vadovė.
Išimtis būtų nebent tie atvejai, kai vaikai turi sutrikimų, nesusijusių su užkrečiamosiomis ligomis, ir ugdytojai apie tokius atvejus privalo žinoti. Tarkime, nosis bėga ne dėl peršalimo, o dėl alerginio rinito, arba kosulys yra dėl astmos. Netiesiogiai, nepaminint vaiko vardo, apie tokius atvejus pranešama ir bendruomenei, kad kitų vaikų tėvai taip pat žinotų ir būtų ramūs. „Man labai patinka, kad mūsų bendruomenė yra nuoširdi, atvira ir besistengianti suprasti. Kaip tu bendrauji su tėvais ir kolegomis, taip ir jie bendrauja su tavimi“, – sako Alina.
Tik ar visada buvo taip?
Susėdom čia ratu ir esam lygūs
Įkūrusi darželį, Alina pirmą kartą tapo įstaigos vadove – iki tol visą laiką dirbdavo komandose, bendrame rate, kuriam vadovaudavo kažkas kitas.
Ir staiga tapusi vadove supratau, kad nežinau, kaip vadovauti. Esu, kokia esu, šneku, kaip jaučiu, ką galvoju, neslėpdama, stengiuosi būti atvira ir nuoširdi. Gavau patarimą iš šalies, kad turėčiau būti reiklesnė, griežtesnė – nes tu juk vadovė, tau reikia! Ir aš pabandžiau tokia būti. Sugadinau kelis santykius su žmonėmis ir supratau, kad lipti per save ir būti reiklia, griežta, šalta, kaip to tikisi net nesantys tame pačiame verslo lauke su manimi žmonės – ne man.
Taigi, iš patirties neturėjimo ir nežinojimo, kaip reikia vadovauti, paklausiusi vienų ar kitų patarimų, kiek nudegusi, bet nesusideginusi, Alina suprato turinti būti savimi ir ieškoti atsakymų, kokia jai labiausiai tinka būti. Kad reikia iš savo bendruomenės pajausti, ką daryti, kad būtum gera vadovė ir gera lyderė, kad tavimi tikėtų ir pasitikėtų, kad galėtum pastūmėti tobulėti savo kolegas.
Kolegomis Alina vadina visus savo darbuotojus, o jų yra apie 10. Stengiasi, kad susėdę prie bendro apskrito stalo, visi, nepriklausomai nuo atliekamų pareigų, jaustųsi lygiaverčiai. „Tada jie supranta savo darbo svarbą ir tai, kad dirba ne man, o sau ir toms šeimoms, kurios mums patikėjo savo vaikus. Tuomet jų požiūris į darbą, aplinką ir į vienas kitą yra iš karto kitoks“, – tvirtina Alina.
Kai į kolektyvą ateina naujas žmogus, susėdus prie apskrito stalo, Alina tarsi burtažodį ištaria tą pačią formulę: Susėdom mes ratu ir mes čia esam lygūs. „Suprantu, kad aš turiu tą direktorės etiketę, bet tai yra tik mano pareiga, t. y. dirbti man skirtus darbus ir būti už juos atsakingai, nes niekas kitas to nepadarys. Ugdytojo pareiga – vaikus prižiūrėti ir ugdyti, ir taip toliau. Kiekvienas turi savo pareigą ir nė vieno pareiga nėra svarbesnė ar menkesnė už kito. Kai yra suvokimas, kad kiekvienas yra svarbus ir reikalingas tiek pat, tada kolektyve santykiai tampa labai nuostabūs“, – sėkmingo vadovavimo paslaptimi dalinasi Alina.
Patarimus būti griežtesnei, reiklesnei ir viršesnei už kažką dabar versli mama vadina pamokančia klaida, kuri padėjo daug sužinoti apie save.
Nesižvalgyti į šalis
„Konkurencija man nepatinka nei kaip žodis, nei kaip reiškinys, tad apie ją stengiuosi negalvoti, – paklausta, kaip sekasi išsilaikyti apie 150 privačių darželių talpinančioje sostinės rinkoje, atsako Alina. – Tiesiog darau, ką mėgstu, ką myliu, taip, kaip man ir pas mus ateinančioms šeimoms atrodo.“
Nesižvalgydama į šonus ir nesierzindama, kaip sekasi ar nesiseka kažkam kitam, Baltų šalelės šeimininkė sako visų pirma išvengianti neigiamų emocijų. Mat jei dairytųsi į kitus privačius darželius kaip į konkurentus, veikiausiai sunerimtų, sudirgtų, jaustųsi turinti kažką vytis.
Žinoma, kai dirbi Vilniuje ir aplinkui viskas verda, visi lekia, skuba, labai sunku tam atsispirti. Bet aš stengiuosi, ir tas kaimas, kuriame gyvenu, man labai padeda. Atsiriboju tiesiog fiziškai ir dirbu savo darbą. Taigi konkurencijos tarsi ir nejaučiu – ne todėl, kad man baisiai gerai sekasi, o todėl, kad stengiuosi nuo jos atsiriboti.
Nepaisant to, kad turi užsiėmusi savąją etnokultūrinę nišą, Alina sako esanti atvira. „Kai suformulavome savąją ugdymo metodiką, nutariau, kad negaliu jos grobikiškai turėtis tiktai sau. Nusprendžiau, kad ja reikia dalintis – tam netgi sukūrėme filmuką, kviečiantį susisiekti, pradėjau rašyti straipsnius. Sulaukiau kelių laiškų iš įstaigų ir mamų, kurios paprašė ta metodika pasidalinti. Raštiškai ja nepasidalinsi, reikia pasakoti ir rodyti gyvai, ką ir darau. Atvirauju į visas puses, bet toks mano tikslas ir buvo – ne tik susikurti sau verslą, kuris užtikrintų pragyvenimo šaltinį ir gerovę vaikams, bet sukurti tą gerovę Lietuvai ir jos vaikams“, – tvirtina naujoji mūsų tinklaveikos narė Alina Sinicė.
Antrojoje pasakojimo dalyje po savaitės skaitykite:
Baltų šalelėje vaikai susipažįsta su mūsų istorija – ne tik lietuvių, bet ir baltų, aisčių genčių (esame turėję daug vardų, tik juos pamiršę save lietuviais vadiname), kuri siekia tuos laikus, kai mūsų žemėse apsigyveno pirmieji žmonės. Pagal vertybes mūsų darželiai ir mokykla artimiausi tiems, kurie žino ir supranta, kad kultūrinis vaiko ugdymas, istorijos pažinimas, meilė savo šeimai, tautai, šaliai yra be galo svarbus jo paties, tautos ir visos valstybės ateičiai.
