Mamos dažnai smalsauja, ar gali gimti verslas iš hobio. „Gali“, – šypsosi Ieva Sviderskienė, praėjusių metų rugsėjo–gruodžio mėnesiais įgijusi naujos verslo patirties, stažuodamasi konditerijos įmonėje „Pan & Gato” Prancūzijoje.
Mama Ieva vaiko priežiūros atostogas išnaudojo konditerės specialybei įgyti.
„Esu Ieva. Nebuvo taip, kad konditerės profesija būtų buvusi vaikystės svajonė, tuo net nesidomėjau ir tai nerūpėjo. Šia sritimi susidomėjau prieš 6–7 metus. Iš pradžių tai buvo tik įdomu, gražu, o vėliau tapo pomėgiu, hobiu“, – paprašyta prisistatyti, pasakoja programos „Erasmus jauniesiems verslininkams“ dalyvė.
Biure vadybininke dirbusi Ieva vaiko priežiūros atostogas išnaudojo savo kompetencijoms didinti – baigė konditerio profesijos mokymus Klaipėdos turizmo mokykloje. Besimokydama ir sužinojo apie galimybę išvažiuoti pagal programą Erasmus for Young Entrepreneurs gilinti žinių konditerijos srityje.
Pasirinko konditerijos tradicijų kraštą
Sužinojusi apie šią programą, Ieva iškart nusprendė joje dalyvauti ir konditerijos verslo mokytis Prancūzijoje, nes šioje šalyje labai senos šios srities tradicijos.
Prancūzija – bene viena iš nedaugelio valstybių, turinti tiek daug kepyklų, kepyklėlių ir desertinių – nuo didžiulių iki mažų, šeimyninio verslo modelio. Ievos pasirinktoji įmonė „Pan & Gato” – maža kepyklėlė, įsikūrusi be galo nuostabioje vietoje – Anesi mieste, Alpių regione.
Pasak Ievos, šis Prancūzijos regionas skiriasi nuo kitų lėtesniu gyvenimo tempu, nors žmonės gyvena labai aktyviai. Netoliese daug slidinėjimo kurortų, tad visi slidinėja. Net vaikučiai, vos pradėję vaikščioti, statomi ant slidžių. Šalia Monblanas, Ženeva, Grenoblis ir daugybė kitų lankytinų vietų.
Kepyklėlės „Pan & Gato“, kurioje stažavo Ieva, savininkas Michael Rispe – konditeris, dirbęs įvairiose vietose ir valstybėse. Buvo šefas-konditeris viešbučiuose, restoranuose, prieš 10 metų nusprendė grįžti į Anesi miestą ir pradėti savo verslą. Su juo Ieva aptarė jos verslo planą, gavo patarimų, kokia verslo pradžia turėtų būti, kokių klaidų reikia vengti ir pan.
„Verslo stažuotės metu turėjau galimybę stebėti, kaip organizuojamas „Pan & Gato” kepyklėlės darbas, kaip planuojamas darbuotojų darbo laikas, skirstomi darbai, kontroliuojami užsakymų srautai ir jų įvykdymas laiku. Taip pat sužinojau apie žaliavų atsargų kontrolės sistemą bei kitus kasdienius darbus, užtikrinančius nepertraukiamą kepyklėlės veiklą. Keturis mėnesius teko stebėti didžiulius užsakymų srautus ir gamybą kalėdiniu laikotarpiu. O tai tikrai nėra lengva! Kita vertus, viską įmanoma spėti laiku ir kokybiškai atlikti, svarbiausia – tinkamai organizuoti darbą“, – įspūdžiais dalijasi versli mama.
Iššūkis – prancūzų kalba
„Man pats didžiausias iššūkis buvo tai, kad nemokėjau prancūzų kalbos. Tai sunkino stažuotę, negalėjau laisvai bendrauti su visais įmonės darbuotojais. Pats kepyklėlės savininkas Michaelis Rispe kalbėjo angliškai, taip pat ir jo kolega konditeris Yanas Engelmanas. Šiek tiek pramokti prancūziškai padėjo vertimo programėlės, jau pati galiu skaityti receptūras prancūzų kalba“, – prisipažįsta Ieva.
Ji patvirtina žinomą tiesą, kad kitomis kalbomis prancūzai kalba nenoriai, parduotuvėse retai kur susikalbėsi angliškai. Tiesa, didesniuose miestuose šios problemos esą beveik nėra.
Kasdienybė „Pan & Gato” įmonėje buvo tokia pati, kaip ir kitų darbuotojų – tai bendras darbas su kitais konditeriais. Nemokėjusi prancūzų kalbos Ieva galėjo dirbti ne su visais kolegomis, o per dieną kildavo begalė klausimų, į kuriuos rūpėjo gauti atsakymus. Todėl stažuotės pradžioje nuolatinis jos konsultantas buvo konditeris Yannas Engelmanas.
Kartu ruošdavome desertus, kepinius, pyragus, kremus pagal receptūras. Yannas atsakydavo į mano klausimus dėl gaminimo eigos, produktų tarpusavio sąveikų, kodėl darome taip, o ne kitaip. Geranoriškai paaiškindavo, kodėl pasirinktas būtent tas produkto, žaliavos gamintojas arba tiekėjas, kuo šis konkretus produktas geresnis negu kitų gamintojų, atsakydavo į kitus su gamyba susijusius klausimus.
Antroje stažuotės pusėje Ieva jau dirbo ir su nekalbančiais angliškai darbuotojais, nes norėjosi pamatyti kuo daugiau, išmokti gamybos paslapčių bei naujovių. „Labai džiaugiuosi, kad kolektyvas buvo draugiškas, paslaugus, visi kaip įmanydami stengėsi padėti. Net ir nemokantys anglų kalbos stengdavosi paaiškinti, pagelbėti. Be manęs įmonėje dirbo dar dvi japonės, atvažiavusios mokytis konditerijos, tad kolektyvas – internacionalus“, – sako Ieva.
Prancūzai – konservatyvūs
Kalbėdama apie kultūrinius skirtumus, versli mama tvirtina, kad jų, be abejo, pasitaikė, nors Prancūzija ir Lietuva – dvi to paties Europos žemyno šalys. „Tiesiog kitoks gyvenimo būdas, požiūris į maistą, į ekologiją, į darbą. Patys prancūzai labai skirtingi. Žmonės, gyvenantys rytinėje Prancūzijos dalyje – visiška priešingybė gyvenantiems pietų Prancūzijoje. Pastarieji laisvesni, labiau atsipalaidavę“, – pastebėtus skirtumus vardija pašnekovė.
Anesi mieste, kuriame Ievai teko atlikti stažuotę, žmonės itin konservatyvūs, daugelis turi savo pamėgtas kepyklėlės, sūrines, mėsos parduotuvėles. „Pan & Gato” kepyklėlė, kurioje lietuvė mokėsi verslo, savo parduotuvę atidaro 6.30 val. ryte, o prie durų jau būna laukiančių nuolatinių pirkėjų, atėjusių savo pamėgtų kruasanų arba bagetės pusryčiams.
„Žmonės čia labai patriotiški, stengiasi remti savo šalies, regiono gamintojus. Kai įmanoma, renkasi savo regiono gamintoją, nesvarbu, jis smulkus ar stambus. Lietuviams labai trūksta šio pavydėtino prancūzų bruožo“, – atkreipia dėmesį Ieva.
Pravers kuriant savo verslą
Konditerijos mekoje Prancūzijoje įgytą patirtį ir žinias Ieva tvirtina bandysianti pritaikyti savo versle: „Įgijau patirties dirbti su konditerine įranga, dabar matau įvairių gamintojų privalumus ir trūkumus. Taip pat jau žinau, kurių gamintojų įrangos nenorėčiau turėti savo kepyklėlėje, o su kuriais žaliavų tiekėjais norėčiau dirbti. Taip pat susipažinau, kokiais principais organizuojamas kiekvieno darbuotojo darbo laikas, kokiais kriterijais remiantis skirstomos užduotys, kiek laiko trunka pagaminti konkretų produktą. „Pan & Gato” įmonė nenaudoja jokių „paruoštukų“ arba mišinių, viskas gaminama vietoje nuo pradžios iki pabaigos, tad įgyta patirtis – labai vertinga“.
Šiuo metu Ievos tikslas vienas – hobį paversti pelningu verslu, kuriame bus naudojami tik geriausi ir natūralūs produktai be jokių pakaitalų. Kol kas versli mama turi visai nedidelį nuolatinių klientų būrelį, kuris, kaip tikisi, ateityje didės.
„Norisi, kad žmonės gautų kokybišką, natūralų ir gražų produktą“, – šypsosi versli mama, kol kas savo kepiniais viliojanti artimuosius ir draugus, o artimiausiu metu ketinanti kreiptis į Nacionalinę mokėjimų agentūrą dėl paramos verslui.
Teksto autorė – žurnalistė Viktorija Liauškaitė. Iliustracijoms panaudotos Ievos Sviderskienės ir portalo VERSLI MAMA archyvo nuotraukos.
________________________________________________________________________________
