Vienalyčių porų noras gyventi visavertį šeimyninį gyvenimą ir auginti atžalas mūsų visuomenėje vis dar sulaukia skaudžių replikų. Kvestionuojamas ne tik tokių asmenų tapatumas, bet ir aršiai smerkiamas noras rūpintis vaikais. Vis dėlto neseniai pirmą kartą Lietuvoje atliktas tyrimas apie tos pačios lyties šeimų gyvenimą atskleidė, jog vaikai nėra retenybė vienodos lyties porų gyvenime, o meilė, rūpestis ir pagarbūs tarpusavio santykiai nesuteikia jokių prielaidų jiems augti kitaip nei heteroseksualiose šeimose.
Tos pačios lyties poros ieško alternatyvių būdų auginti vaikus
Bendradarbiaujant su Lietuvos žmogaus teisių centru (LŽTC), sociologo dr. Liutauro Labanausko atliktame tyrime konstatuojama, jog nepaisant to, kad tos pačios lyties poros Lietuvoje negali įsivaikinti ir tos pačios lyties poroms nėra leidžiamas pagalbinis apvaisinimas, egzistuoja neformalios įsivaikinimo ar pagalbinio apvaisinimo praktikos, patenkančios į „pilkąją“ teisinio reguliavimo zoną.
Trys iš 10 tyrime dalyvavusių porų turėjo vaikų: augino savo šeimoje pagalbinio apvaisinimo būdu gimusius nepilnamečius vaikus arba rūpinosi ir augino vaikus iš ankstesnės vieno iš partnerių santuokos. Kalbintos poros tikino, kad visuomet palaikė gražius ir draugiškus santykius su biologiniais vaikų tėvais ar motinomis. Be to, visos vienalytės poros, auginusios vaikus, tikino, kad porose abu partneriai, nepriklausomai nuo to, kas buvo biologinis vaiko tėvas ar motina, išlaikė ir auklėjo savo nepilnamečius vaikus, rūpinosi jų švietimu, sveikata ir gerove.
Individualius skirtumus lemia ne šeimos sudėtis, o auklėjimo ypatybės
Dauguma porų tikina, kad vaikus auginti homofobiškoje visuomenėje yra rimtas iššūkis, mat daugelis ne tik tėvus, bet ir vaikus mato kaip „kitokius“. Pasak „Vaikų linijos“ psichologės dr. Jurgitos Smiltės Jasiulionės, jei visuomenėje vyrauja neigiamas požiūris į „netradicines“ šeimas, mitais pagrįstas tokių šeimų vertinimas ir požiūris į jose augančius vaikus, suprantama, kad tokios aplinkos jaučiamos nuostatos ir vertinimai kels šiose šeimose augantiems vaikams įtampą ir neleis jaustis priimtiems bei vertinamiems. Vis dėlto, ji pažymi, kad tarp vaikų, augančių vienalytėse ir nevienalytėse šeimose, yra daugiau panašumų nei skirtumų.
„Vaikai augdami ir vystydamiesi pasižymi individualiais skirtumais, nepriklausomai nuo jų šeimos sudėties. Sklandžiai ir sveikai vaiko emocinei, psichologinei, socialinei raidai yra svarbu ne tėvų seksualinė orientacija, o jų turimi ir taikomi tėvystės įgūdžiai. Tad svarbu ne tai, ar vaikas auga vienalytėje, ar heteroseksualioje poroje, tačiau tai, ar vaiką auginantys suaugusieji geba jautriai, laiku ir vietoje atliepti į vaiko emocinius poreikius, ar patenkinami vaiko saugumo, autonomijos, bendravimo poreikiai, ar poroje kuriamas pagarbus santykis tarpusavyje bei su vaiku“, – teigia psichologė.
Vaiką užauginusi gėjų pora šiltus santykius išlaiko ir jam užaugus
Savo tapatybės atskleisti nenorėjusi vyrų pora nuo mažens iki pilnametystės savo šeimoje rūpinosi vieno iš partnerių anksčiau heteroseksualioje santuokoje susilauktu vaiku. Prisimindami atžalos auginimo ypatumus, vyrai pasakoja, jog stengėsi daryti viską, jog vaikas augtų saugiai, apgobtas dėmesio ir pagarbos.
„Mes dvilypio gyvenimo kaip ir neturėjome, nes savo artimoje aplinkoje jau buvome „išlipę iš spintos“, tačiau plačioje visuomenėje apie savo santykius nekalbėjome. Vaikui augant, biologinė mama pilnavertiškai dalyvavo visuose raidos etapuose, tad kartu – visi tėvai ir seneliai – stengėmės suteikti kuo daugiau meilės vaikui, rūpinomės visais kylančiais klausimais, drauge lygiaverčiai sprendėme problemas. Manau, jog ne daug kas turi tokią didelę dvasios stiprybę pastovėti prieš visą visuomenę už save ir savo artimuosius, o mums pavyko“, – teigia vaiko tėvas
Savo vienalytę šeimą, kurioje ne vienerius metus drauge gyveno ir augo vaikas, vyrai vadina ypatinga, tačiau mylinčia ir gerbiančia vieni kitus.
„Visas iškilusias problemas ir dabar, vaikui esant savarankiškam, esame linkę spręsti padėdami vieni kitiems. Manau, ne kiekvienoje tradicinėje šeimoje rasi tiek daug artimo ryšio, meilės ir rūpestingumo. Su atžala dažnai susitinkame, nors ir gyvename skirtinguose miestuose, per dieną susiskambiname net po kelis kartus. Šis žmogus jau turi savo šeimą, beje, tradicinę, ir mes visi palaikome nuostabų ryšį. Gal dėl to mūsų ypatingumo ir patiriam tokį pavydulingą priešiškumą iš tam tikrų žmonių“, – svarsto vyriškis, pridurdamas, kad su partneriu nesyk yra girdėję vaiką kalbant, jog šis didžiuojasi augęs LGBTQ+ šeimoje ir myli ją tokią, kokia yra.
Pilnaverte šeima pasijuto emigravus iš Lietuvos
Vienalytė Julianos ir Laimos pora, taip pat auginanti vaiką, pasakoja, jog Lietuvoje, ypač vaikui bręstant ir tampant labiau sąmoningu, aplinka sunkino gyvenimą. Tai tapo viena iš priežasčių, paskatinusi partneres su vaiku emigruoti.
„Nuolat jutome, kad dėl mūsų teisių vyksta karštas politinis karas. Mes ir kitos LGBTQ+ šeimos Lietuvoje šnekėdavomės, kad gana sunku ramiai gyventi, nes visi apie mus turi nuomonę. Vis kažkokia kova ir diskusija, ar leisti mums būti, ar neleisti. Tačiau mes gi jau esame. Ir mes nesikišame į kitų šeimų gyvenimus, kaip kišamasi į mūsų. Kišamasi teisiniais draudimais susituokti, amžinai nebaigtais partnerystės projektais, nuolatinėmis diskusijomis apie mus, tarsi būtume problema. Ir diskusijomis apie mūsų vaikus, tarsi jų nebūtų. Tarsi būtų galima juos kažkaip atšaukti ar užkirsti kelią atsirasti“, – mintimis dalijasi partnerės.
Moterys pasakoja, kad gyvendamos Lietuvoje nesislapstė, tačiau nuolatinis dvilypumas erzindavo. Anot jų, dažnai būdavo preziumuojama, kad jos heteroseksualios, o sužinojus, kad yra kitaip, aplinkinius ištikdavo stiprus nesuvokimas.
„Tarsi mes būtume iš Mėnulio nusileidę ateiviai, o ne žmonės, gimę ir augę Lietuvoje. Nesinori vardinti kažkokių konkrečių skriaudų, savo ar vaiko, tai gana privatu. Bet tikrai esame jų patyrę. Tai gana nesąžininga. Tiek LGBT žmonės, tiek LGBT žmonių vaikai ir tėvai nėra kalti dėl tokio politizavimo. Būtų sąžiningiau, jei mes gautume visas žmogaus teises, įskaitant ir teisę susituokti ir turėti vaikų. Nes tie vaikai jau egzistuoja. Ir įsivaikinimas visų pirma reikalingas tam, kad vaikas įgautų teises ir į antrą mamą, kuri augina vaiką“, – pabrėžia pašnekovės.
Persikrausčius gyventi į Švediją, kur šeima jau leidžia penktus metus, moterys pasakoja, jog teko nemažai dirbti, stengtis įsitvirtinti ir ieškoti savo nišos, tačiau ten, anot jų, netenka kasdien galvoti, jog yra LGBTQ+ bendruomenės dalis.
„Švedijoje tos pačios lyties santuoka įteisinta jau nuo 2009 m., o iki to laiko galiojo partnerystė. Mes galime dalyvauti visur kaip šeima – mokykloje, poliklinikoje, šventėse darbe ar mieste. Supratome, kad čia nutikus kokiai problemai mokykloje ar kitoje viešoje vietoje, niekas nekeltų hipotezių, jog pagrindinė priežastis yra tai, kad vaikas juodaodis, musulmonas, ar LGBTQ šeimos dalis. Lietuvoje, deja, tai vis dar įprasta praktika.
Apskritai, savo vaiką laikome kitokiu tiek, kiek ir kiekviena šeima – tėvams jų atžalos visuomet ypatingos. Tačiau, ar jis kuo skiriasi, nes auga vienalytėje šeimoje? Na, gal turi daugiau tolerancijos ir supratimo kitoniškumams, nes su jais susiduria nuo mažens“, – įsitikinusi Julianos ir Laimos pora, kuri kaip ir likusi LGBTQ+ bendruomenės dalis, pasisako, jog partnerystės įstatymas galėtų palengvinti daugelį vienalyčių porų gyvenimo aspektų.
Viršelyje Laima ir Juliana – asmeninio archyvo nuotrauka. Kitos nuotraukos asociatyvinės – shutterstock.
