„Visą savo vaikystę ir mokyklinius metus jaučiau, kad kitiems tokie dalykai kaip rašymas ar skaitymas sekasi geriau, paprasčiau. Buvau kitoks, bet man tada atrodė, kad taip ir turi būti“, – sako aktorius Žilvinas Ramanauskas, pusiau rimtai, pusiau juokais savo kitoniškumą vadinantis disleksija.
Disleksija yra specifinis gebėjimo skaityti sutrikimas, priskiriamas genetinių ir neurologinių ligų grupei. Vis dėlto Žilvinas tvirtina, kad nepaisant sunkumų skaitant, kitų disleksijai būdingų požymių, nurodomų specialiojoje literatūroje, savyje nepastebi.
„Pavyzdžiui, teigiama, kad dislektikas mato tik pusę žodžio arba nepilnas, aptrupėjusias raides, kurios tarpusavyje keičiasi, šokinėja. Galbūt kažkiek šių požymių yra, tačiau pats jaučiu, kad mano atvejis – kitoks. Jis, ko gero, labiau susijęs su dėmesio sutrikimu“, – mintimis dalijasi teatro vaikams Teatriukas įkūrėjas.
Pamatykite, kaip tekstą mato tie, kam yra disleksija.
Taip pat skaitykite:
Disleksija paliečia kas 10 vaiką – nuo šiol pagalbą teiks centras Vilniuje
Kuri ranka dešinė?
Oficialiai Žilvinui nei dėmesio sutrikimas, nei juo labiau disleksija nėra diagnozuoti – šias ligas jis nustatė sau pats, po ilgų pokalbių su žmona, taip pat Teatriuko aktore Dalia Mikoliūnaite. Daugiau kaip 20 metų scenoje ir gyvenime vyrą lydinti žmona prisipažįsta prie jo kitoniškumų taip ir nepripratusi – Žilvino pasaulis yra kitoks, ir aplinkiniams jame sunku susigaudyti.
„Pragyvenome santuokoje šimtą metų, ir man vis tiek liko neaišku, kaip Žilvinas kartais gali nesuprasti akivaizdžių dalykų. Kartais iškyla sunkumų lygioje vietoje, nors man tos situacijos atrodo absoliučiai paprastos ir be jokios problemos. Pradėjome galvoti, kas jam yra? Kodėl jis taip kitaip mato?“ – atsakymų paieškas prisimena Dalia.
Internete perskaitę ne vieną straipsnį apie tai, kas yra disleksija, susipažinę su jos pavyzdžiais, pradėjome juokais kalbėti, kad viskas aišku: Žilvinas – dislektikas!
Vaikystėje Žilvinas buvo judrus ir smalsus pramuštgalvis, bet – nevykėlis moksluose. Tėvai, kuriuos dabar pats vadina puikiais ir nuostabiais, akademinių pasiekimų pernelyg nereikalavo, tačiau jų tikėjosi mokykla. O rezultato vis nebuvo.
Sunkumai susikaupti lėmė sunkumus skaityti, įgimta kairiarankystė – sunkumus rašyti. Šiandien kaire ranka rašiklį laikančio Žilvino atmintyje iki šiol išlikę prisiminimai, kaip, apsipylęs ašaromis, bando rašyti dešine, tačiau vis tiek beviltiškai išsiterlioja rašalu, ir už tai iš mokytojų gauna mušti. „Būdamas mažas, aiškindavau, kad esu kairiarankis, dėl to turėčiau skaityti atvirkščiai – iš dešinės į kairę“, – bandymus gelbėtis nuo visiems vienodos sistemos pamena aktorius. Vis dėlto du dalykus – groti gitara ir skusti bulves – jis išmoko dešine ranka.
Dalios ir Žilvino sukurtas „Teatriukas“ gyvuoja jau 22-ejus metus.
Tiesa, prisipažįsta po šiai dienai nežinantis, kuri jo ranka kairė, o kuri – dešinė: „Jeigu staigiai paklausia arba sako, suk į tą ar tą pusę, turiu pasižiūrėti į savo rankas – ta, ant kurios piršto yra randas, yra dešinė. Klausiamas, kuria ranka valgau ar rašau, negaliu atsakyti – man reikia pagalvoti“. Sovietinėje armijoje, kur toks dešinės neskyrimas nuo kairės galėjo liūdnai baigtis, stovėdamas rikiuotėje ar žygiuodamas Žilvinas dešine sau nuolat plekšnodavo per šlaunį, kad galėtų greičiau susigaudyti.
Galimybių begalės
„Vieni vadindavo mane tinginiu, kiti gėdindavo, kam neskaitau. Sutinku, kad esu praradęs didžiulius gyvenimo klodus. Tačiau norėdamas perskaityti ne pačią storiausią knygą, esant mažam užimtumui, sugaiščiau mėnesį. Esu gyvenime perskaitęs knygų, bet tai būtų juokingas skaičius, palyginti su tais, kurie skaito normaliai“, – stebina aktorius, eksperimentinę lietuvių kalbos ir teatro specialybę įgijęs Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, kurį pelnytai būtų galima vadinti skaitymo meka.
Kartu studijavusiai Daliai atmintyje įstrigę, kaip Žilvinas laikydavo egzaminus: nors žinodavo medžiagą, paklaustas niekaip nesuprasdavo, kodėl jo klausinėja tokių paprastų dalykų kaip datos ar pavardės, kuriuos jiedu abu su dėstytoju ir taip žino? Jam norėdavosi atsakyti giliai ir filosofiškai, bet tokių atsakymų paieškos dažniausiai baigdavosi minimaliais pažymiais.
Nei mokykloje, nei universitete niekaip nesuprasdavau, ko iš manęs nori. Tai čia dabar turiu pasakoti tą straipsnelį, kurį perskaičiau? Na taip, sako, svarbiausią mintį pasakyk. O aš nežinau, kuri svarbiausia. Nes geriau pažiūrėjus, kiekviena jų yra svarbi. Man baisiai sunku išrinkti vieną kurią nors svarbiausią, nes gali būti ir taip, ir taip.
Tas pats kartodavosi teatre. Režisieriaus paklaustas, kaip spręstų vieną ar kitą sceną, kokius prisitaikymo būdus rinktųsi, Žilvinas būdavo pasirengęs pasiūlyti bent 20 variantų, ir sunkiai suprasdavo, kodėl galimas tik vienas iš jų. Prisipažįsta, kad dabar ir pačiam sunku režisuoti, nes regi begales įvairių galimybių.
Kas kita – poezija. „Jeigu reikėtų mokytis eilėraščius, būčiau pirmūnas“, – tvirtina Žilvinas. Išmokti eilėraštį, anot, labai paprasta: yra rimas, ritmas, melodika, minties tėkmė, o svarbiausia – trumpas ir baigtinis tekstas.
Būtent dainos pagal žinomų autorių eiles ir tapo Žilvino vizitine kortele. Kartą po koncerto garsi literatūros kritikė prof. Viktorija Daujotytė pastebėjo, kad Juozas Erlickas iš Žilvino muzikos nuskambėjo naujai – su literatūra santykį sunkiai randančiam aktoriui tai buvo didžiausias komplimentas.
Tarsi akėčios
Save Žilvinas apibūdina kaip globaliai mąstantį plačių užmojų strategą, kuris tų savo užmojų dažnai neprisiruošia įgyvendinti iki galo. Štai kad ir kolegų raginamas prieš renginį susirašyti bent dainų eigą, Žilvinas kratosi apribojimų: juk dainos – tai miniatiūros, kurių nuotaiką tu kuri vietoje!
„Didžiausias šauktukas man, kad tokia pati kaip aš bus ir vyresnioji dukra. Išsibarstys į daug sferų, o vienos generalinės linijos taip ir neturės. Vakarų kultūroje labai akcentuojamas tikslas, jo siekimas – aš nenoriu, kad negalėjimas to tikslo pasiekti kankintų ir ją“, – rūpesčiu dėl atžalai perduotos gaivališkos natūros dalinasi aktorius.
Vis pasižadu orientuotis į rezultatą, ir vis paaiškėja, kad nėra to rezultato. Kaip sakau, veikiu akėčių principu: esu sudarytas tarsi iš daugybės mažų dantukų, kurių kiekvienas užkabina vis kitą sferą. Tik kai tų dantukų daug, sunku akėčias tempti. Prarandi daugiau laiko, jėgų ir nueini trumpesnį kelią, negu tas, kuris brėžia vieną vagą. Bet aš tą kelią nueinu plačiau.
„Mūsų teatre labai daug improvizacijos, nes su Žilvinu kitaip neįmanoma“, – juokiasi Dalia ir jųdviejų sukurtą Teatriuką vadina komunikavimo teatru. Jo trupė išmoko prisitaikyti prie bet kokios auditorijos, erdvės ar vietos ir savo žinutę pateikti taip, kaip tądien labiausiai priimtina konkrečiai publikai. Pasak Dalios, gerai pagalvojus, pasirinkdamas tokį žanrą, Žilvinas rado savo nišą, nes su kitu režisieriumi jam būtų labai sunku dirbti.
Kartais Žilvino klausytojais tampa ir grybai.
Nepaisant pagrindinio stratego gaivališkumo, abu trupės vedliai jau 22-ejus metus sugeba išsilaikyti iš savo pirminės profesijos. Visa įmonės struktūra, vadovavimas, valdymas, finansai daugiausia gula ant Dalios pečių, o Žilvinas suka kūrybinių idėjų varikliuką. „Štai taip vienas kitą ir papildome“, – šypsosi sutuoktiniai.
Bėda – ne bėda
Į klausimą, ar palengvėjo, išgirdus, jog yra tokia disleksija ir kiti panašūs neurologinės raidos sutrikimai, Žilvinas nedvejodamas atsako – be abejo: „Tada tu atrandi atsakymus, dėl ko visa tai“. Tačiau prisipažįsta, kad dabar, kai jau baigtas universitetas, įsitvirtinta gyvenime, o kūrybiškumas duoda dividendų, apie tai lengviau kalbėti.
„Iš tiesų, neturint informacijos apie tokius raidos sutrikimus, galima pamanyti, kad žmogus arba tinginys, nes, pamanykit, negali pabaigti pradėto darbo, arba prastai išauklėtas. Tačiau pasigilinęs supranti, kad tai yra sutrikimas, ir reikia išmokti su juo gyventi“, – antrina Dalia.
Aš nė kiek nepergyvenu, kad rašiau kaire ir dėl to mane skriaudė. Žinoma, buvau kitoks, bet man tada atrodė, kad taip ir turi būti. Didžiausios bėdos ištinka tada, kai tau blogai, kai nesiseka ir imi modeliuoti, koks gyvenimas galėjo būti, jei jame nebūtų buvę sutrikimo. Tada labiausiai norisi palaikymo.
Pasak Žilvino, vilčių rasti prisitaikymo nišą kitoniškiems žmonėms visada yra. Juolab kad iš pirmo žvilgsnio bėda atrodantis kitoniškumas nėra bėda pats savaime – bėda yra unifikuota visuomenė, leidžianti sau skirstyti žmones į normalius ir nebenormalius.
Judėjimus, kurie atkreipia dėmesį į kitokius, palaikantis Žilvinas įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus turi savo likimą, ir visi yra savaip nenormalūs. Tik to nenormalumo dažnai nemokama išnaudoti, nors jis yra be galo naudingas bet kokiai komandai.
„Neleisdami kitokiam pasireikšti, mes prarandame ne tik talentą, bet ir galimybę kada nors jį pamatyti. Man patinka, kad einame į visuomenę, kuri yra spalvinga ir visus priimanti. Galbūt tam dabar Vakarų pasaulyje tiesiog susidarė objektyvios sąlygos – jau užsidirbome pakankamai duonos, kad galėtume nebekonkuruoti dėl išteklių su kitokiais. Yra vilties, kad pagaliau pamatysime visas visuomenės spalvas, ir niekas tada tau nepasakys: čia kvailas klausimas. Nes kitąkart kvailas klausimas yra pats esmingiausias“, – svarsto talentingas, bet kadaise nevykėliu laikytas Žilvinas, pasaulis pagal kurį yra tiesiog kitoks.
Straipsnyje panaudotos nuotraukos iš teatro vaikams „Teatriukas“ archyvų.
Lapkričio 24 d., sekmadienį, 11 val. „Litexpo” parodų rūmuose, parodoje „Vaikų šalis“, DYSLEXIA centras organizuoja konferenciją „Disleksijos paliesti“.
Konferencijoje dalyvaus Vilniaus psichologinės pedagoginės pagalbos tarnybos logopedė Lina Narkevičienė, VšĮ „Švietėjiškų iniciatyvų centras“ steigėja Kristina Paulikė, Lietuvos aklųjų bibliotekos atstovė Lina Balčitytė. Konferencijos programa čia.
