Prieš keletą metų tokia Maria Kang, gal esate apie ją girdėję, sukėlė šurmulį, socialiniame tinkle paskelbdama šią nuotrauką su klausimu: „O kaip pasiteisinsi tu?“ M. Kang internete ir savo knygoje rašo apie tikėjimą, šeimą ir fizinę sveikatą bei gerą savijautą. Prisistato kaip veikli dirbanti
Vasaros mėnesiai man asocijuojasi su savaitės dienomis. Birželis savo nuotaika primena pirmadienį – ilgos darbų savaitės pradžią (šįryt twitteris švelniai tarstelėjo moksleivių tėveliams, kad summer break will break you). Rugpjūtis – gerasis sekmadienis. O štai liepa – toks aktyvus šventiškas šeštadienis. Ir dar ji man yra medaus skonio – šviežio, tiesiai iš korio, kaip
Gal kažkada kažkaip buvau girdėjusi, bet užsimiršo – ir štai vienas straipsnis priminė. Esą Čarlis Čaplinas dalyvavęs jo paties antrininkų konkurse ir… net nepatekęs į finalą. Ne iškart patikiu bet kuo, ką rašo, pabandžiau patikrinti. Greičiausiai tai tikrai tik legenda. Bet neradau ir vienareikšmiško paneigimo. Esą kodėl gi ne, kaip draugės draugui pasakojęs ano
Kai man buvo apie dvidešimt, sėdėdama ant lovos studentų bendrabučio kambaryje kažkuriame žurnale perskaičiau „50 dalykų, kuriuos turi padaryti iki 35-erių“. Atsimenu tik vieną: „Sužinoti, kaip neatrodys tavo plaukai“. Padaryta!.. Turbūt aš ne vienintelė kartas nuo karto peržiūriu savo gyvenimą. Na, apgalvoju, permąstau, prisimenu, svajoju. Permetu mintyse darbus, tikslus,
Ar kam nors pasiryžtate per gavėnią? Būna – atsisakau gardaus / brangaus (prasmė – apriboju save, o sutaupytus pinigus Didįjį Ketvirtadienį atiduodu, paaukoju stokojantiems). Netūnau internete, nežiūriu serialų (užtat perskaitau kasdien po Šventojo Rašto skyrių, turiu konkretų laiką maldai). Kažką nuveikiu artimo labui (savo laiką ir jėgas skiriu kitam žmogui, nuovargį
Juk teko būti paragintai džiaugtis? Net primygtinai, priekaištaujančiai: džiaukis šia akimirka, šia diena, laikas taip greitai prabėga (prisiminiau G. Beresnevičių: „Kol jos eis miegoti, dar penkiolika valandų“). Kartas nuo karto paieškau, ką moterys kalba apie džiaugsmą, džiaugimąsi. Kai reikia patikinimo, kad esu ne viena tokia – na, kuriai pasitaiko nepasidžiaugti kurį
Ar neseniai Vilniaus gatvėse vykęs bėgimas, ar beįsibėgėjantis sausis, ar – kiek stabtelėjus – susimąstymas metų sandūroje priminė vieną atsitikimą iš mokyklos, kai man buvo gal 15-16 metų. Taip ir nepasakyčiau, ar tas atsiminimas skausmingas, ar giedras, ar pamokantis, o gal net išlaisvinantis. Artėjo rajoninės moksleivių bėgimo varžybos. Tai buvo kelių kilometrų
Prieš trejus metus artėjant Kalėdoms internete radau šį atsidūsėjimą apie tai, kaip štai yra tokių mamų, kurios taip viską moka (už visus viską žymiai labiau, tikrai) ir spėja susiruošti šventėms (pavyzdiniam stalui, nuotaikai, muzikiniam fonui), o ir atrodo (įskaitant visus namiškius) taip, kad nors iškart fotografuok žurnalo viršeliui ir fotosesijai jo viduje. O aš…
Kartas nuo karto mūsų namuose, mieste, pasaulyje – mūsų gyvenime – susidaro tokia situacija, kad galva ir širdis susidrumsčia nuo baimės, netikrumo, įtampos, pervargimo – visko, net nuo tamsėjančių ir trumpėjančių dienų. Kas bus?.. Ir tada labai reikia tvirto pagrindo ir atramos. Tokio tikro dalyko. Kas galėtų įnešti aiškumo? Gal kalendorius? Nenušneku – tiek dar […]
Šiandien jaučiuosi tarsi bandyčiau pereiti siauručiu liepteliu ir nenuslysti į vieną ar kitą pusę. Mat sakiau, jog pasidomėsiu, kas parašyta apie moters pašaukimą: ne tik kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą – kaip vyrą ir moterį, bet moterį būtent kaip pagalbą, šalia vyro. Turbūt dažniausiai čia pagalvojame apie moterį kaip apie žmoną ir motiną. […]
Redaktorei užsiminus, kad vertėtų pakalbėti apie moters pašaukimą, viduj kažkaip susigarankščiavau. Jau vien pašaukimas ko vertas, o dar – moters? Neišsemiama tema! Iškart prisiminiau, kaip kartą mokytoja paskelbė rašinėlio temą: „Mano gyvenimo prasmė“ (ar tikslas). Ir pasakė: „Tikintiems žmonėms tai gerai, jie žino: amžinasis gyvenimas. O va mums…“ Tai va.
„Štai, štai kaip aš jaučiuosi ir gyvenu!“ – atsimenu, džiaugsmingai pagalvojau, skaitydama šiuos įstabaus žmogaus Antonijaus Surožiečio žodžius. Nes kai vaikystėje išgirsti iš artimųjų, kad jau tu, Vilma, jei vyras būtum, tai į kunigus matyt eitum: tau vis bažnyčia ir bažnyčia rūpi, – o ten, Tauragės krašte, iš tikrųjų tarp laukų, sandėlių, motociklų, ekonomikos,