Kartas nuo karto mūsų namuose, mieste, pasaulyje – mūsų gyvenime – susidaro tokia situacija, kad galva ir širdis susidrumsčia nuo baimės, netikrumo, įtampos, pervargimo – visko, net nuo tamsėjančių ir trumpėjančių dienų. Kas bus?.. Ir tada labai reikia tvirto pagrindo ir atramos. Tokio tikro
Šiandien jaučiuosi tarsi bandyčiau pereiti siauručiu liepteliu ir nenuslysti į vieną ar kitą pusę. Mat sakiau, jog pasidomėsiu, kas parašyta apie moters pašaukimą: ne tik kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą – kaip vyrą ir moterį, bet moterį būtent kaip pagalbą, šalia vyro. Turbūt dažniausiai čia pagalvojame apie moterį kaip apie žmoną ir motiną. […]
Redaktorei užsiminus, kad vertėtų pakalbėti apie moters pašaukimą, viduj kažkaip susigarankščiavau. Jau vien pašaukimas ko vertas, o dar – moters? Neišsemiama tema! Iškart prisiminiau, kaip kartą mokytoja paskelbė rašinėlio temą: „Mano gyvenimo prasmė“ (ar tikslas). Ir pasakė: „Tikintiems žmonėms tai gerai, jie žino: amžinasis gyvenimas. O va mums…“ Tai va.
„Štai, štai kaip aš jaučiuosi ir gyvenu!“ – atsimenu, džiaugsmingai pagalvojau, skaitydama šiuos įstabaus žmogaus Antonijaus Surožiečio žodžius. Nes kai vaikystėje išgirsti iš artimųjų, kad jau tu, Vilma, jei vyras būtum, tai į kunigus matyt eitum: tau vis bažnyčia ir bažnyčia rūpi, – o ten, Tauragės krašte, iš tikrųjų tarp laukų, sandėlių, motociklų, ekonomikos,