Tikėtina, jog daugelis tėvų man pritars, kad be galo sunku matyti savo sergantį, kenčiantį vaiką. Ir turbūt ne vienam pažįstamas bejėgiškumo jausmas, jei teko laukti savo vaiko už operacinės durų ar šluostyti ašaras, išriedėjusias dėl skaudžiai patirtos neteisybės ar nelaimingos meilės…
Tęsiame Solveigos pasakojimą, kurio pirmąją dalį galite skaityti čia. Kartą mąstydama apie sūnų, pažvelgiau į visas mūsų (tai nebuvo tik sūnaus, bet iš pradžių ir mudviejų, o vėliau – ir visos šeimos) problemas iš kito taško ir suvokiau, kad nėra viskas tik juoda. Aš juk turiu sūnų! Svajojau apie jį daug metų! Taip, jis šiek […]
Mąstydama apie gyvenimą ir jo tikslą, suvokiu, kad tai neapsiriboja vien asmenine gerove ir gyvenimo kokybe. Tai yra kur kas daugiau… Pasak Rich Warren, gyvenimo tikslas nėra sąžinės ramybė ar laimė, jis yra kur kas didesnis nei šeima, karjera ar net pačios didžiausios svajonės bei ambicijos. Kiekvienas gimėme ir buvome pašaukti Dievo, o būdami susitelkę […]