SOS mamos Giedrė ir Elena, dirbančios vaikų kaime, skaičiuoja daugiau nei dešimtmečio patirtį globos namuose. Kaip jos pačios teigia, tai ne darbas, o gyvenimo būdas. Kaip atrodo darbas vaikų globos namuose, SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugijos išplatintame pranešime pasakoja SOS mama Giedrė Vaičiūnienė (nuotraukoje).
Giedrė dalijasi prisiminimais, kaip prieš 13 metų laikraščio skelbime rado pasiūlymą prisijungti prie SOS mamų. Moteris tuomet buvo išėjusi iš darbo mokykloje, kuriai atidavė 25 metus. Giedrė šiam žingsniui ryžosi paskatinta sūnaus, tačiau praeiti atranką nebuvo lengva. Anot jos, tik po kurio laiko, praėjus įvairius psichologinius testus, verdiktas buvo teigiamas: ji yra laukiama SOS vaikų kaime praktikuotis pusmečiui.
Darbas nėra lengvas, bet to net negalėčiau pavadinti darbu – tai gyvenimo būdas, kuriame turi atiduoti visa save, nes tie vaikai yra tavo vaikai, tu juos auginti ir jais rūpiniesi kaip savais.
„Po pusmečio praktikos SOS vaikų kaime gavau žalią trečią namelį ir pirmus du vaikus, kuriuos pasiryžau auginti iki pilnametystės. Šiandien vienas iš mano vaikų gyvena savarankiškai, o kiti vis dar auga pas mane. Dėl šio sprendimo turėjau persikelti gyventi į Vilnių. Darbas nėra lengvas, bet to net negalėčiau pavadinti darbu – tai gyvenimo būdas, kuriame turi atiduoti visa save, nes tie vaikai yra tavo vaikai, tu juos auginti ir jais rūpiniesi kaip savo“, – sako Giedrė.
Žmonės, kurie dirba ne tik protu, bet ir širdimi
Anot programos GIMK vyresniosios specialistės Danutės Gustaitytės, Giedrės minėtos atrankos yra itin ilgos, nes tiesioginis darbas su vaikais – sudėtingas ir reikalingas įvairių įgūdžių. Moterys, norinčios tapti SOS mamomis, turi pereiti daugybę patikrų ir išbandyti save dirbdamos komandoje su kitomis mamomis.
Tai ne tik darbo, bet ir gyvenimo būdo pasirinkimas, nes reikia gyventi su tais vaikais, kurti šeimą, būti mama ir turėti mažai išeiginių. Dažnu atveju mūsų vaikai turi vienintelius namus ir vienintelę SOS mamą, todėl ta atranka ir yra tokia rimta.
Vaikai, patenkantys į globą, visų pirma yra traumuoti, susidūrę su netektimi, patekę į globos sistemą dėl įvairių priežasčių: nepriežiūros, tėvų priklausomybių.
Kodėl atrankos tokios didelės? „Nes ne kiekvienas gali pasiryžti dirbti su vaikais, ne kiekvienas gali susitvarkyti su vaikų elgesiu, kurį provokuoja jų traumos, netektys. Tai turi būti žmonės, kurie gebėtų ir norėtų mokytis puoselėti saugų prieraišumą. Čia reikalingi žmonės, kurie dirba ne tik protu, bet ir širdimi“, – teigia D. Gustaitytė.
SOS mama: mūsų vaikų laukdavo
Daugiau nei dešimtį metų mama ir teta dirbančios Giedrė ir jos kolegė Elena Kazlauskienė prisimena tuos atvejus, kai jų auginami vaikai sulaukia pagyrimų. Anot moterų, vaikų iš organizacijos „SOS vaikų kaimas“ vasaros stovyklos kasmet laukia išskėstomis rankomis.
Kai vaikai vasarą išvažiuoja į stovyklas, ne vienas vadovas nuogąstauja, kaip reikės susitvarkyti su vaikais, kurie yra iš globos namų.
„Tačiau kai atvažiuoju pasiimti vaikų, vadovai klausia, ką mes tokio darome SOS kaime, kad iš vaikų veidų nesimato, jog jie yra iš globos įstaigos. Jie tokie patys, kaip ir visi kiti vaikai. Net prasitaria, kad tik visi vaikai būtų tokie, kaip mūsų“,– dalijasi prisiminimais Giedrė.
SOS mamos rūpinasi ne tik vaikų poreikiais, bet ir stengiasi užtikrinti jiems ateitį. 13 metų mama dirbanti Giedrė džiaugiasi, kad dviem jos augintiems vaikams pavyko rasti savąjį kelią: vienas pasirinko teatrą, o kitas – kariuomenę.
„Man pasisekė dviem vaikams surasti gyvenimo kelią. Vieną vaiką, kuris tuomet buvo septynerių, užrašiau į teatro akademiją, ir šiandien gyvenimo be teatro jam jau nebėra. Vaikas ateityje nori studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kitam vaikui netyčia padėjau susidomėti Šaulių sąjunga. Taip viskas susiklostė, kad balandį mano jaunuolis išeina savanoriškai tarnauti į kariuomenę ir savo gyvenimą planuoja sieti su ja“, – šypsosi Giedrė.
Sėkmė yra apie ilgalaikių santykių kūrimą
18 metų SOS teta dirbanti Elena šiandien skaičiuoja jau 11 anūkų ir teigia, kad pats nuostabiausias jausmas – grįžtantys vaikai. Juokauja, kad jei atvažiuotų visi vienu kartu, nebūtų vietos visiems suguldyti.
Anot Elenos, vaikai į SOS vaikų kaimą grįžta ne tik kaip į namus, bet ir kreipiasi pagalbos. Programos GIMK specialistė D. Gustaitytė antrina, kad jausdami saugų santykį su suaugusiais, vaikai išmoksta kurti savo namus, verslus ar rinktis gyvenimą svetur.
„Pati didžiausia sėkmė yra ta, kad vaikai geba sukurti savo šeimas. Sėkmė yra apie ilgalaikių santykių sukūrimą, o santykius duoda saugus prieraišumas prie suaugusio žmogaus – tik tada vaikas sugeba kurti ir savo šeimą“, – teigia D. Gustaitytė.
Kokie vaikai ateina ir kokie išeina
SOS teta dirbanti Elena sako, kad vaikai į SOS vaikų kaimą atkeliauja sužaloti, nesugebantys dalintis, nemokantys rodyti ir atpažintį emocijų. Jie supranta tik vieną kalbą – smurtą.
Ateina tikrai sudaužyti ir kovojantys už būvį. Vaikai nemoka dalintis, rūpintis kitais. Vėliau aš pamatau pasikeitimų, kai vaikai prie stalo laukia kitų, kad pasidalintų maistu.
Pasak Elenos, gyvendami SOS vaikų kaime, vaikai išmoksta atpažinti emocijas ir jausmus. „Lig tol vaikai žino tik vieną dalyką: jeigu linksmas – vadinasi, išgėręs, jeigu piktas – vadinasi, smurtaus. Išėję iš SOS vaikų kaimo šeimynos, vaikai žino, ką reiškia džiaugtis, liūdėti, pykti. Vaikuose atsiranda daugiau empatijos”, – tvirtina Elena.
Giedrės Vaičiūnienės nuotrauka – pranešimo organizatorių.
