„Manau, tai yra kažkur giliai mano viduje ir sunkiai paaiškinama, bet niekada nemėgau, kai man kažkas vadovaudavo ar nurodydavo, ką turiu daryti. Nemėgau, kai turėdavau atsiskaityti, kur buvau ir ką veikiau“, – sprendimą pasukti verslininkės keliu aiškina Aušrelė.
Prieš 12 metų Aušrelė Leonova susidūrė su pirmąja tiesioginės prekybos kompanija, joje atrado kosmetiką ir suprato – tai tikrai įdomu. Tiesa, bėgant metams, didelio verslo iš to nesukūrė. Net ir perėjusi į kompaniją, su kuria dirba dabar, nieko rimto neplanavo: tiesiog kaip vartotoja pirko produktus didmenine kaina, kartais dalį jų parduodavo.
„Tačiau augindama vidurinėlę dukrą, kažkaip pritrūkau veiklos. Tuo metu kūriau papuošalus, bet į muges važinėti buvo sudėtinga, o internetu parduoti nelabai pavykdavo. Kažkaip netyčia iš naujo atradau kompaniją „FM Group“ ir nėriau į naują verslą visa galva, – prisimena „Sidabrinės magnolijos“ verslo partnerės titulą užsitarnavusi mama. – Išnerti negaliu lig šiolei ir pati matau, kaip tobulėju, augu, kiek naujų dalykų atrandu. Svarbiausia, turiu tai, ko norėjau – savarankiškumą.“
Renkuosi lipti per langą
Aušrelės atstovaujama veiklos sritis – tinklinė rinkodara. Pasaulyje dešimtmečius skaičiuojantis verslo modelis Lietuvoje vertinamas gan skeptiškai, tačiau mūsų herojė tvirtina: jos klientai ar komandos nariai dažnai dėkoja už nuoširdumą, už drąsą sakyti tiesą, už ne vien rožines spalvas.
„Aš kartais juokauju, kad jei matau atidarytas duris ir atidarytą langą, turbūt įlipsiu pro langą – vien todėl, kad tai kitaip, įdomiau“, – saviironijos nevengia iššūkių nebijanti daugiavaikė. Tačiau paklausta apie šiame versle kylančius sunkumus, surimtėja. „Visų pirma, čia dirbama su žmonėmis ir su produktais – šiedu dalykai tiek kartu, tiek atskirai, jau yra iššūkiai. Žmonės skirtingi: su savo patirtimi, savo norais ir svajonėmis, galų gale – nuotaikomis. Reikia mokėti laviruoti. Būti ir psichologe, ir personalo vadove, ir vadybininke“, – vardija Aušrelė.
Pasak jos, atstovaujamos kompanijos gaminami produktai yra geros kokybės, tačiau kiekvienas jų turi savo naudojimo instrukciją. Tie, kas instrukcijų neskaito ar neklauso, net ir geriausiu produktu gali likti nusivylę. „Makiažo pagrindas, užteptas ant neprižiūrėtos odos, tikrai nepavers moters gražuole“, – visumos svarbą pabrėžia pašnekovė. O apie makiažą ji papasakoti gali daug, nes įsisukusi į tinklinės rinkodaros verslą, Aušrelė atrado jį kaip naują savo aistrą. Baigė kursus ir dabar, naudodama kompanijos, kuriai atstovauja, kosmetiką, dar labiau kaifuoja nuo savo veiklos.
Privaloma dedamoji moteriai
Mūsų straipsnio herojė tikina viską vertinanti kaip patirtį, davusią vienokių ar kitokių pamokų. „Tačiau vieną dalyką tikrai pakeisčiau, – prisipažįsta. – Kai laukiausi mažojo, kompanijoje jau buvau ganėtinai daug pasiekusi, bet nėštumo pabaigoje norėjosi nuo visko atsiriboti. Ir, matyt, atsiribota buvo per daug. Žmonės gavo mažiau dėmesio, mažiau motyvacijos dirbti, – atėjo kritimas. Kristi, kaip žinia, lengva, o pakilti – sunku. Šiuo metu vėl kylu, bet pagalvoju, kad šiandien galėjau būti pasiekusi daugiau, jei savo komandai pakankamai dėmesio būčiau skyrusi nuolat. Kita vertus, tai buvo puikus metas atsipūsti nuo darbų ir pasinerti į stebuklingą kūdikio laukimą.“
Žingeidi, žinių ir naujovių nuolat ieškanti verslininkė aktyviai dalyvauja mokymuose, žiūri saityno seminarus (webinarus), skaito literatūrą užsienio kalba. Tobulėti padeda ir motinystė – ji, anot Aušrelės, davė progą išmokti daug pamokų, ne tik elementarių, apie vaikų ligas, mitybą ar panašius dalykus.
„Kai nori susikalbėti su mažais žmogučiais, reikia stipriai ugdytis kantrybę. Kartais atsakymų tenka ieškoti net literatūroje, – rimtai į šeimos pareigas žiūri 12-metės Brigitos, 3,5 metų Evitos ir metukų Aisčio mama. – Motinystė man – privaloma dedamoji moteriai. Niekada nesu pagalvojusi ar sakiusi, kad nenoriu vaikų. Man tai atrodo savęs įprasminimas. Ne visada ir ne viskas pavyksta diplomatiškai, bet mes šeimoje stengiamės – visi.“
Kukliai apie drąsias svajones
Paprašyta įsivaizduoti savo verslą per artimiausius kelis dešimtmečius, Aušrelė iškart prisimena prietarą, esą svajonių negalima sakyti garsiai. Juolab kad nuo vaikystės turėtas noras tapti siuvėja arba dizainere taip ir liko noru – iš profesijos Aušrelė yra tikra technokratė, baigusi Lietuvos žemės ūkio universitete mechanikos inžineriją su aplinkosaugos ir darbų saugos specializacija.
Tačiau čia pat randa pasiteisinimą: „Kadangi aš turiu ne svajones, o tikslus, tai pasakysiu. Manau, po 5 metų vairuosiu kompanijos dovanotą automobilį, turėsiu apie 7000 žmonių komandą, vesiu mokymus apie savo sėkmės istoriją, gyvensime nuosavame name. Po 10 metų prie manęs prisijungs vyresnioji dukra ir kursime verslą kartu. Po 20 metų, manau, perrašysiu verslą dukrai (kadangi mūsų kompanijoje jis yra paveldimas), o pati toliau mėgausiuosi vesdama mokymus ir motyvuodama žmones“.
Kietai, ar ne? Palinkėkim sėkmės!
