Ar kam nors pasiryžtate per gavėnią? Būna – atsisakau gardaus / brangaus (prasmė – apriboju save, o sutaupytus pinigus Didįjį Ketvirtadienį atiduodu, paaukoju stokojantiems). Netūnau internete, nežiūriu serialų (užtat perskaitau kasdien po Šventojo Rašto skyrių, turiu konkretų laiką maldai). Kažką nuveikiu artimo labui (savo laiką ir jėgas skiriu kitam žmogui, nuovargį tegu Dievas regės slaptoje).
Tai štai dabar man iš tų nuostatų garsiausiai skamba susilaikymas (na, to ko nors pagerinto gardaus). Sakyčiau, pagarsintai. Gal dėl to, kad šiemet sau akcentavau kaip tik kitus punktus. Bet šį pirmadienį išgirdau gražiai, aiškiai, paprastai įvardijant, kam ir dėl ko galėtume norėti kaip nors save apriboti gavėnios metu.
Bet, žinoma, būtinai tą patį rytą turėjau iš eilės versti puslapį ir – nagi! –išvysti naujo skyriaus pavadinimą: SKONIS (čia kur, matyt, mažai tikėtumeis suklupti gavėnios pasiryžimų kontekste – R. Valatkos knygoje „Jogailos akmuo Lenkija“). Žiū:
– Ką mėgote valgyti vaikystėje?
– Bulvinius blynus. …
– „Pierogi“, sumuštinius su grietine ir cukrumi, močiutės sriubas. …
– Blynus su silke, sviestu ir grietine.
Žodžiu. Negana „ką mėgdavote valgyti“, tai dar – vaikystėje. Senelės burokėlių sriuba, Močiutės „Napoleonas“, Mamos „Mergaitė marškinėliuose“ (ai, čia nenusakoma). Toks, vaizduojuosi, net Amžinybės ragavimas. Niekur šioj žemėj šitokių nenusipirksi, bet kad užsisvajojau!..
A, taip, susilaikymas. Sakiau, kad išgirdau gražiai pasakojant, kodėl gi turėtume jo norėti. Išgirdau tą patį ankstyvą pirmadienį, per ausines klausydamasi pamokslo (taip, turiu parsisiuntusi programėlę, kur kas sekmadienį įdeda liuteronų kunigo pamokslą, man reikia).
Esmė tokia: štai panorstu, tarkim, šokolado, ir jau sieksiu. Betgi apsisprendžiau susilaikyti šiomis gavėnios dienomis. Atrodo, nuliūsiu, apims netekties, savęs apiplėšimo, skriaudos jausmas – tokia (neva) gavėniška nuotaika blogąja prasme. Pyktis. Pagunda („ką čia susigalvojai, kad tik kopėčių į Dangų nepasistatytum“).
Bet jei žvelgtume kitaip (tik svarbu tą akimirką atsiminti): kaip daug man duota!kiek gėrybių gavau! kiek dovanų per visą gyvenimą! Štai nuo šios dabar susilaikau ir dėkoju. Ir pasimeldžiu už ką nors.
Pamenu, prieš dešimt metų man panašiai parašė mano mielas draugas Vincas: Dabar, kai užsimanau kokios saldžios bulkutės, einu ir perskaitau Biblijos skyrelį. Taip gražiai pasakė.
Gavėnia dar nesibaigė. Ko siekiama tokiais pasiryžimais? Artumo su Dievu. Jis tai visada arti…
