Viešpats kurdamas moterį, jau šeštą diena dirbo viršvalandžius. Pasirodęs Angelas paklausė: „Kodėl tiek daug laiko praleidi prie jos?“.
Viešpats atsakydamas tarė:
– Ar matei instrukciją? Ji turi nebijoti drėgmės, bet būti ne plastmasinė; ją turi sudaryti 200 judančių dalių, visos keičiamos; ji turi būti varoma vien juoda kava ir maisto likučiais; jos keliai turi būti tokio dydžio, kad ant jų vienu metu tilptų du vaikai, bet jai atsistojus atrodytų grakštūs; jos bučinys turi išgydyti viską, pradedant įdrėkstu keliu ir baigiant sudaužyta širdimi; ji turi turėti šešias poras rankų.
Angelą pribloškė šiai būtybei keliami reikalavimai.
– Šešios poros rankų! Na, jau ne! – sušuko Angelas.
Viešpats atsakė: – O, ne rankose bėda. O trijose porose akių, kurios privalomos kiekvienai motinai!
Ir visa tai tipiniame modelyje? – paklausė Angelas, turėdamas omenyje tris poras akių.
Viešpats linktelėjo: – Taip, viena pora akių, kad motina matytų kiaurai uždarytas duris, kai ji klausia savo vaikų, ką jie veikia, nors ji tai jau ir žino. Kita pora akių pakaušyje, kad matytų tai, ką jai reikia žinoti, nors kiti to net neįtaria. Ir trečia pora – štai čia, priekyje. Jos tam, kad ji pažvelgtų į neklaužadą vaiką ir be žodžių jam pasakytų, kad supranta jį ir myli.
Angelas bandė sustabdyti Viešpatį: – Bet juk tai per daug darbo vienai dienai, pabaik rytoj.
– Bet aš negaliu, – paprieštaravo Viešpats, – Aš jau beveik baigiu šį kūrinį, kuris toks artimas mano širdžiai. Ji jau pati save išsigydo, kai suserga ir gali pamaitinti šeimą iš svaro maltos jautienos bei gali priversti devynmetį palysti po dušu..
Angelas priėjo ir palietė moterį: Bet ji tokia švelni, Viešpatie..
Taip, ji švelni, – sutiko Kūrėjas. – Bet aš ją sukūriau ir tvirtą. Neįsivaizduoji, ką ji gali iškęsti ir kiek nuveikti.
– Ar ji moka mąstyti? – paklausė Angelas.
Viešpats patikino:
– Ji ne tik moka mąstyti, ji gali argumentuoti ir pagrįsti.
Tada Angelas kažką pastebėjo, ištiesė ranką ir palietė moters skruostą.
– Oi, atrodo, kad šis modelis praleidžia vandenį. Sakiau tau, kad bandai per daug visko į ją sukišti.
– Tai ne protėkis, – paprieštaravo Kūrėjas.- Tai ašara!
– Kam ta ašara? – nustebo Angelas.
Dievas paaiškino: – Per ašaras ji gali išreikšti savo džiaugsmą, sielvartą, skausmą, nusivylimą, vienatvę, širdgėlą ir pasididžiavimą.
Angelas buvo sužavėtas: Viešpatie, tu – Genijus! Tu viską apgalvojai, nes moterys tikrai nepaprastos!
– O, taip, – pasakė Dievas. – Ji turi tokių jėgų, kurios gali nustebinti vyrą. Ji gali juoktis, kai nori verkti. Ji gali šypsotis, kai jai baisu. Ji padės kitam, kai jai pačiai reikės pagalbos. Ji vien savo žvilgsniu galės padaryti tai, kas ne vyro jėgoms…
Angelui pritrūko žodžių – jis tik stovėjo pakerėtas. Tada Dievas atsiduso:
– Tačiau ji turi trūkumą, kuris, jeigu jinai pati jo neištaisys, gali sugriauti jai gyvenimą…
– Kokį?
– Ji nežino savo vertės…
