Prieš trejus metus Vidmantei pradedant žengti pirmuosius žingsnius nauju profesiniu keliu, sūnus netikėtai pareiškė: „Mama, tu būsi labai gera mediatorė“. Žodžiai iš vaiko lūpų nuskriejo Dievui tiesiai į ausį: besikreipiančių į Vidmantę teisinio patarimo per tuos metus pagausėjo tiek, kad teko įkurti atskirą Mediacijos ir teisinių paslaugų centrą.
Švelnus ir ramus balso tonas, įsiklausymas ir, toks įspūdis, nuo veido niekada nedingstanti akinanti šypsena – tokią pamatau naująją portalo VERSLI MAMA tinklaveikos narę Vidmantę Bartašienę. Nors titulai skamba daugiau negu solidžiai – teisininkė, teismo mediatorė, Lietuvos mediatorių rūmų narė, – dviejų vaikų mama užburia paprastumu. Greičiausiai tai ir yra ta sudedamoji asmenybės dalis, kuri lyg magnetas prie Vidmantės traukia žmones.
„Norėjau būti mokytoja. Vienu metu netgi norėjau dirbti savo mylimoje mokykloje ir parodyti, kad gali būti vaikus mylinčių mokytojų. Baigiau lituanistiką. Tačiau gyvenimas pasisuko taip, kad teko mokytis vėl ir vėl. Filosofija, teisė, darbas notarės padėjėja. Ir visai nebenoriu mokyti. Turbūt tapau suaugusi“, – panaršiusi po visažinį internetą, viename socialiniame tinkle randu prieš gerą dešimtmetį paliktą Vidmantės įrašą.
Svarstau, ar poreikis ginčus spręsti gražiuoju ir be pykčio irgi atsiranda tik suaugus? Bet Vidmantė purto galvą ir sako, jog viską lėmė atsitiktinumas – svajonės tapti mediatore planuose nebuvo.
„Mediacija buvo projektinė programa, ir visus teismo, kuriame tada dirbau, darbuotojus siuntė į jos mokymus. Kai teismo pirmininkė mane pasiuntė į tuos kursus, net supykau. Apskritai esu laisva asmenybė ir mane labai nervina, kai ką nors turiu daryti per prievartą. Mano nuomone, žmogus mokymus gali pasirinkti pats. Tačiau kai nuvažiavau ir supratau mediacijos esmę, ji mane be galo užvežė“, – prisipažįsta trečius metus mediatore dirbanti versli mama.
Mediacija yra ne šiaip paprastesnis ginčų sprendimo būdas – ji keičia visuomenės požiūrį į konfliktą apskritai. Patys konfliktai niekur nedingsta, tačiau kaskart nebūtina pyktis ir eiti draskytis į teismą. Galima susėsti ir bendradarbiaujant ieškoti kompromisų ar kitų konstruktyvių sprendimo būdų.
Pasak Vidmantės, mediacija kaip darbas emociškai ir pakrauna, ir išsekina. Mediatoriui būtinos specifinės žinios, ypač teisinės, nors reikia pasimokyti ir psichologijos. „Kadangi pati esu teisininkė, dabar lankau įvairius kursus, kad įgyčiau daugiau psichologijos žinių, nes jų tikrai reikia. Tačiau kai kada ir kai ko negali išmokti – tai tiesiog turi eiti iš vidaus. Turi jausti žmones: kada kalbėti griežčiau, kada atleisti vadžias, kada kokią priemonę pasiūlyti. Malonus jausmas, kai pavyksta šias situacijas suvaldyti“, – dėsto pašnekovė ir aš, smalsumo apimta, paprašau pavedžioti po mediacijos užkulisius giliau.
Nuo kitų metų skiriantis bus privaloma 
Mediacija nuo teismo proceso skiriasi tuo, kad yra absoliučiai privati. Žmonės pasirašo dėl mediacijos sutikimus, kuriuose numatyta, kad pats procesas bus visiškai konfidencialus, jo metu nebus galima daryti įrašų, filmuoti ir pan.
Mediatorius privalo būti nešališkas ir neutralus abiem pusėms. Skirtingai nuo teisėjo, jis nepriima sprendimo, bet padeda, tarpininkauja šalims jį priimant.
Įdomi ir svarbi detalė – to, kas iš kitos šalies buvo sužinota mediacijos metu, negalima panaudoti teisme kaip įrodymo, nebent tokią informaciją nuspręs panaudoti ją suteikusi šalis. Prieš mediaciją iš karto perspėjama, kad jeigu mediacijos metu kažką pasakiusi pusė savo suteiktos informacijos panaudojimą teisme užprotestuos, teismas turės tų argumentų kaip įrodymų nepriimti.
„Taip padaryta tam, kad mediacijoje žmonės būtų maksimaliai atviri ir nuoširdūs. Jeigu jie bijos, kad tai, kas pasakyta mediacijoje, teisme bus panaudota prieš juos, nešnekės“, – aiškina Mediacijos ir teisinių paslaugų centro įkūrėja.
Be to, teismas negali išeiti už ieškinio ribų, t. y. nagrinėja tik tą klausimą, kuriuo į jį kreiptasi. Mediacija šiuo požiūriu yra atvirkštinis dalykas. Mediatorius turi išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus ir interesus, t. y. ne tai, ką šalys deklaruoja kaip savo norus, o tikrąsias konfliktą sukėlusias priežastis.
Taip pat skaitykite:
10 advokatės patarimų, kaip elgtis per VMI patikrinimą
Kaip patikrinti partnerio patikimumą: ką reiškia teisinis statusas
Nuo rugpjūčio 1 dienos – atvirkštinis PVM elektronikos įrangai
Nuo 2020 m. sausio 1 d. šeimos teisės bylose su ginčo elementu mediacija taps privaloma. Tai reiškia, kad į mediatorių reikės kreiptis visoms toms poroms, kurios skirsis ne bendru sutarimu. Tie, kurie sugebės tarpusavyje išsiaiškinti taikiai, ir toliau santuoką galės nutraukti nė nesirodydami teisme ir pateikdami jam patvirtinti tik santuokos nutraukimo pasekmių sutartį. Paprastai tokios sutarties sudaryti nepavyksta, jei norima išsiskirti dėl kito kaltės, nesutariama dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir išlaikymo ar pan.
Nuo kitų metų mediacija bus privaloma ištuokos bylose – įstatymais numatyta, kad prieš kreipiantis į teismą mediacijos procedūra pasinaudoti reikės visada, kai tik kils su šeimos teise susijęs ginčas. Kol kas iki galo nėra aišku, ar tai apims tik ištuokas, ar ir paveldėjimo, tarp giminių kilusius bei panašius klausimus. Valstybė įsipareigoja apmokėti iki 4 val. tokių paslaugų ir 2 val. papildomo mediatoriaus darbo.
Tarpusavyje dėl mediacijos susitarusios šalys į mediatorę gali kreiptis savarankiškai. Tačiau praktika rodo, kad paprastai viena šalis mediatorės prašo pakviesti kitą šalį. Svarbiausia, kad dėl tokio ginčo sprendimo būdo sutiktų abi šalys – kitaip mediacija vykti negalės.
Teisę baigusi Vidmantė pažymi, kad mediatoriais gali dirbti ne vien teisininkai, todėl reikia skirti, kada ir kokio mediatoriaus reikia. Kilus verslo ginčui, psichologas kaip mediatorius greičiausiai nelabai kuo galėtų padėti, nes būtina solidi teisininko kompetencija. Tačiau jeigu šeimai dar yra galimybių susitaikyti, vertėtų kreiptis į mediatorių psichologą.
Kita vertus, jei pora yra tvirtai apsisprendusi išsituokti, reikės surašyti santuokos nutraukimo pasekmių sutartį. Tada kur kas geriau kreiptis į mediatorių teisininką, nes jis išsamiausiai žino, kokius klausimus sutartyje būtina aptarti.
Verslo mediacijos – spartesnės
Vidmantės praktika rodo, kad mediacijos trukmė gali būti labai įvairi. Esą ypač skiriasi šeimos ir verslo mediacijos: ištuokos atvejai būna patys ilgiausi ir sudėtingiausi, nes labai skausmingi, o susitarti dėl verslo partneriams dažnai pavyksta jau iš antro karto.
Vidmantės įkurtas Mediacijos ir teisinių paslaugų centras tapo vienu pirmųjų Šeimos kortelės partnerių ir daugiavaikėms šeimoms paslaugas teikia su 20 proc. nuolaida.
Tarp verslininkų, pasak mediatorės, paprastai kyla ginčų dėl laidavimo, prievolių, skolų. Pirma mediacijos sesija verslo ginčui aptarti dažniausiai trunka pusantros valandos, o antrosios metu jau pasirašoma taikos sutartis. Tuo tarpu ilgiausia ištuokos mediacija – 12 sesijų po 2 valandas. Vidutinė šeimos mediacijos trukmė siekia 10 valandų.
„Susidaro įspūdis, kad verslininkai į mediaciją jau ateina su savo sprendimais ir turi nusistatę aukščiausią bei žemiausią kartelę. Mediacija jiems yra tarsi dar vienos derybos, kuriose padeda žmogus, turintis teisininko išsilavinimą. O štai į šeimos mediacijas žmonės ateina su vienais, o išeina su visiškai kitais ketinimais. Pavyzdžiui, skiriantis vyras ketino pasilikti namą, tačiau galiausiai paaiškėjo, kad jį pasiliks moteris, nes taip yra patogiau, paprasčiau su kreditais ir panašiai“, – lygina Vidmantė.
Mediacija tikslinga bet kam – tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims, nepriklausomai nuo jų dydžio. Vienas iš jos privalumų – geri santykiai ateityje. Gal ir nesiglėbesčiuosite susitikę, bet galėsite ramiai žiūrėti vienas kitam į akis, pasisveikinti, dalykiškai bendrauti.
Verslui mediacija paranki ir tuo, kad procesas neviešinamas. Be to, išsaugomi dalykiniai santykiai. „Kiek rodo mano verslo mediacijos patirtis, visi partneriai toliau normaliai bendrauja“, – tvirtina mediatorė, paslaugas daugiausiai teikianti Kaune, Vilniuje, o dvi dienas per savaitę – ir Kaišiadoryse.
Kadangi didelio verslo ieškiniai piniginiu požiūriu būna stambesni, mediacija padeda ir sutaupyti. Jeigu medijuojant nepasiekiama taikos sutartis, su mediatoriaus pažyma ar mediacijos pabaigos protokolu kreipiantis į teismą, mokamas tik 75 proc. dydžio žyminis mokestis; įprastai jo dydis siekia 3 proc. nuo sumos. „Tad jeigu ieškinys brangus, išlošiama vien jau šiuo požiūriu“, – atkreipia dėmesį Vidmantė.
Nes jūs galite padėti
Vidmantė tvirtina, kad ir šeimos, ir verslo mediacijos kiekviena savaip įdomios. „Pati esu baigusi komercinę teisę ir daug dirbusi su juridiniais asmenimis. Tačiau pastebėjau, kad vadinamieji paprasti žmonės, kurie susiduria su kasdienėmis problemomis, mane mėgsta. Tad taip susiklostė, kad šiuo metu jų sutinku daugiau“, – rikiuoja klientus.
Vidmantės praktikoje yra buvęs ne vienas atvejis, kai atėję dėl mediacijos tik formaliai, sutuoktiniai ją pasirenka kaip pagrindinį problemos sprendimo būdą. Antai sykį besiskiriantys sutuoktiniai pageidavo mediacijos tik dėl to, kad pritrūko pagrindo prašyti atidėti teismo sprendimą.
Pirmą kartą susitikus su šia pora, Vidmantę išgąsdino vyro uždarumas – jis visą laiką tylėjo. Apėmė nerimas, nes mediacijos kokybė tiesiogiai priklauso nuo bendravimo. Tačiau atėjęs antrą kartą, vyriškis pradėjo aktyviai kalbėtis ir ieškoti sprendimų. Per 5 mediacijos susitikimus Vidmantė jiems padėjo išspręsti visus turtinius ginčus ir išvadavo nuo tolesnio bylinėjimosi teisme.
Vėliau vyro klausiau, kodėl pradėjo šnekėti, nes per pirmąjį susitikimą atrodė, kad nieko mums nepavyks. Jo atsakymas buvo toks: „Aš supratau, kad jūs galite padėti“. Taigi, žmonės pajunta, kad mediatorius kaip specialistas gali būti naudingas. Bet mediatoriaus asmenybė taip pat lemia daug.
Pavyzdžiui, iš pradžių po skyrybų butą ketinę pasilikti perpus, sutuoktiniai paklausė Vidmantės patarimo to nedaryti, mat bendras kreditas ir būstas tampriai suriša tarpusavyje. Jeigu tvirtai nuspręsta skirtis, pasak mediatorės, bendro turto po ištuokos reikia stengtis išvengti.
Ramiai žiūrėti į akis
Per ištuokos mediaciją pora pirmiausia supažindinama su pačiu procesu ir jo esme, nes dažniausiai nė nenutuokia, kas jos laukia. Toliau siekiama išsiaiškinti, ar ketinimai išsituokti rimti – galbūt sprendimas tėra emocijų paskatintas žingsnis. Tik sužinojus šiuos aspektus, pradedamas mediacijos procesas.
Į klausimą, ar šeimos mediacijos sėkme laikytina išsaugota šeima, Vidmantė neturi tiesmuko atsakymo. Svarsto, kad savo esme mediacija nėra žūtbūtinis siekis suvesti atgal kadaise buvusius artimus žmones. Jos tikslas – padėti susitarti ir taikiai išspręsti kylančius ginčus. Tačiau pripažįsta poros sprendimą nesiskirti laikanti didžiausiu profesiniu pasiekimu.
„Jeigu ištuokos mediacijos metu išsiaiškinu, kad yra nedidelė viltis išsaugoti šeimą, taikau visai kitokius būdus. Kalbamės apie tai, kaip dar būtų įmanomas gyvenimas kartu. Tais atvejais, kai sutuoktiniai būna daug metų negyvenę kartu, turi kitus partnerius, taikinti jų kaip poros prasmės nebėra. Tačiau yra prasmė taikiai susitarti dėl ginčų keliančių dalykų“, – grįžta prie mediacijos esmės.
Mediacijos metu nuolat pabrėžiu, jog abiem pusėms reikės išmokti susikalbėti ir toliau, nepaisant to, kad jau nebegyvens kartu.
Iš maždaug 30-ies Vidmantės medijuotų ištuokų trims poroms pavyko išsaugoti santuoką bent jau kuriam laikui. Tiesa, maždaug po pusmečio dvi iš jų vis dėlto kreipėsi su prašymu parengti ištuokos dokumentus. „Vadinasi, žmonės dar pabandė ir jiems neišėjo. Tad mediacijos sėkmė greičiausiai yra tada, kai žmonės gali ramiai žiūrėti vienas kitam į akis, paspausti ranką, konstruktyviai bendrauti“, – svarsto mediatorė.
Vidmantė pabrėžia glaudžiai bendradarbiaujanti su psichologais. Su jais tariasi dėl vaiko nuomonės išklausymo, kartais, jei mato šansų sutuoktiniams susitaikyti, siunčia konsultuotis visą šeimą. Beje, nusprendusios susitaikyti poros per visą mediacijos laiką lankė psichoterapiją. Vienai iš susitaikiusių porų išsaugoti šeimą padėjo Santuokos sakramentas.
Palikta paslauga
Intensyvus dvasinis gyvenimas padeda ir pačiai Vidmantei. „Tai tikrai mano poreikis. Nesuvokiu, kaip galima gyventi ir dalies savęs neatiduoti žmonėms – nesvarbu, ar tai būtų bažnyčia, savanorystė, šalpa, ar kokia kita veikla. Kuo toliau, tuo daugiau matau kito skausmą ir jį suprantu“, – kalba asmeniškai sunkių išgyvenimų prityrusi versli mama.
Iš šio siekio padėti kitam kilo Vidmantės savanorystė bažnyčioje, o iš jos neilgai trukus išaugo ir socialinio verslo principu veikiantis Mediacijos ir teisinių paslaugų centras. Pastebėjusi, kad prireikus teisinės pagalbos parapijiečiai nežino, kur kreiptis arba negali už ją susimokėti, Vidmantė apsisprendė padėti nemokamai: „Turiu tikrai labai daug teisinių žinių, ir norėjosi atiduoti bent menką dalį jų“.
Laikui bėgant norinčiųjų gauti teisinę pagalbą vis daugėjo: iš 2 valandų per savaitę pasidarė keturios, dar tekdavo konsultuoti kitu laiku. Po metų Vidmantė suprato padėti visiems dykai toliau negalėsianti. Juolab kad kilnūs, bet neatlygintini mamos darbai nekėlė didelio entuziazmo šeimai.
Be to, kartkartėmis ateidavo tokių žmonių, kurie po konsultacijos išreikšdavo norą atsiskaityti. Išgirdę atsakymą, jog paslaugos nemokamos, pasijusdavo lieką skolingi. Iš pradžių atsidariusi sąskaitą, į kurią prašydavo pervesti auką savo nuožiūra, vėliau Vidmantė sumanė veiklai pritaikyti socialiniame versle dažnai naudojamą paliktos prekės ar paslaugos principą.
Aplink mus yra begalės sprendimų – jie tiesiog tvyro ore. Mums tik reikia šnekėtis ir juos atrasti.
„Pradėjau siūlyti aukoti, paaiškindama, kad auka bus panaudota konsultuoti tiems žmonėms, kurie už paslaugą susimokėti negali“, – paprastai dėsto paliktos paslaugos esmę. Dažniausiai esą aukojamos po kelias dešimtis eurų siekiančios sumos, bet yra buvę palikta paslaugų ir už 400 EUR.
Išsilaikiusi kvalifikacinį egzaminą ir tapusi atestuota mediatore, dabar Vidmantė nemokamą pagalbą visuomenei teikia pagal sutartį su Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba. Nors šios paslaugos nedaug įkainotos, o valstybė vėluoja atsiskaityti, versli mama džiaugiasi galėdama padėti į bėdą patekusiems žmonėms.
„Tarnybos advokatai tikriausiai turi daug darbo ir kartais nebūna labai pakantūs. Kartais, paskambinus kliento reikalu, aprėkia ir mane. Tada svarstau: jei jau aš kaip teisininkė jiems atrodau neišmanėlė, kaip turėtų jaustis žmogus ne teisininkas? Patarpininkauju tiems žmonėms bendraujant su advokatais – jeigu nesupranta, ko iš jų nori, išverčiu į žmonių kalbą“, – šmaikštauja.
Pagrindinis iššūkis, su kuriuo tenka susidurti veikloje, anot Vidmantės, tas, kad teisinių paslaugų visiems reikia čia ir dabar. Tad kartais darbui tenka aukoti laisvalaikį. Tačiau jei reikalas nėra mirtinai skubus, kreipimąsi į mediatorę patariama susiplanuoti bent prieš 2 savaites.
„Visiems labai linkėčiau gyventi taip, kad nereikėtų kreiptis dėl ištuokos. Nors tokių mediacijų daugiausia, norėčiau, kad jų būtų kuo mažiau“, – baigdama pokalbį akinamai nusišypso versli mama ir primena kitoms verslioms mamoms abipusiai naudingais pagrindais galinti padėti tada, kai nepavyksta gražiuoju susitarti su partneriais, reikia įsteigti įmonę ar pasikonsultuoti juridiniais klausimais.
Straipsnyje panaudotos Vidmantės nuotraukos iš asmeninio archyvo, Lina ADi photography, Astridos Čivilienės ir portalo VERSLI MAMA tinklaveikos susitikimo (autorė Mona Avik | moona.lt).
KAIP TAPTI PORTALO VERSLI MAMA DRAUGĖMIS IR TINKLAVEIKOS NARĖMIS
