Kviečiame į pažintį su veiklia mamyte Asta (24 metai), kuri su vyru Andriumi augina metukų ir dvejų mėnesių sūnų Armandą.
Su Asta susitikome gražią pavasario popietę viename sostinė parkų, kalbėjome apie vaikus, darbus, pomėgius ir ketinimus. Tiesa, planavome, kad kol vaikštinėsime vaikai miegos, o mes ramiai pabendrausime, tačiau tik dar kartą pasitvirtino: mes planuojame, o vaikai perplanuoja pagal save.
Taigi, Asta, papasakok apie save:
Asta: „Hm, visai nelaikau savęs verslia… Bet ramiai sėdėti vietoje irgi negaliu. Pamenu, manęs visai netraukė patinginiauti prieš gimstant Armandui (šypsosi), dirbau dar ir paskutinįjį nėštumo mėnesį. O dabar, kai sūnyčiui jau eina antrieji metai, galvoju apie grįžimą į darbo rinką, tik reikia pridurti, kad man jis bus kitoks nei daugeliui mamų, kurių laukia šilta darbo vieta arba jei bent jau ne šilta, vis tiek ji laukia… Deja, tarptautinė įmonė, kurioje aš dirbau, nutraukė savo veiklą Lietuvoje ir darbo paieškas turiu pradėti iš naujo, bet aš neliūdžiu ir esu nusiteikusi optimistiškai, tikrai surasiu kažką, skirto būtent man. Su vyru, kuris dirba pagal slenkantį grafiką, susėdome ir nusprendėme, kad man pradėjus dirbti auklytės pagalbos (kol Armandas pradės lankyti darželį) gali prireikti tik tada, kai mūsų abiejų nebus namuose, o kai jam bus laisvadienis, vyrai leis laiką drauge ir lauks grįžtančios mamytės iš darbo (šypsosi). Man regis, bus puiku mums abiems lygiavertiškai rūpintis ir visokeriopa sūnaus, ir finansine šeimos gerove.“
Bet juk ir dabar vyras gelbsti vaiko priežiūros ir buities reikaluose?
Asta: „Tikrai taip, va visai neseniai buvau ištrūkusi į mergvakarį, tai vyrai pasiliko dviese ir puikiai susitvarkė be manęs, net ryte Andrius leido man ilgiau pamiegoti, žaidė su Armandu užsidarę kitame kambaryje. Ir pripažinsiu aš visai nevengiu paprašyti vyro pagalbos, net jei ir galiu susidoroti pati: ne kartą grįžusi namo esu paskambinusi Andriui, kad nusileistų iš ketvirto aukšto padėti parnešti sūnaus, nors kitokių nešulių ir neturėjau. Nepatikėsite, bet Andrius niekada nėra man atsakęs, net burbtelėjęs, o grįždami kartu dar ir pasišnekučiuojame. Manau, mes, moterys, esame labai stiprios, o tapusios mamomis, apskritai galime viską, bet prašyti pagalbos, juolab vyro, vaiko tėčio, tikrai nėra silpnumo įrodymas, tai būtina. Tiesa, Andrius dabar labai daug dirba, nori kad mums nieko netrūktų, natūraliai šeimai laiko lieka mažiau. Manau, man pradėjus dirbti įsivyrautų pusiausvyra (šypsosi).Tik kartais kirba mintis, kad darbdaviai ne ypač pozityviai žvelgia į mažamečius vaikus turinčias mamas… juk vaikai daug serga…“
O kokie tavo pomėgiai?
Asta: „Man patinka siuvinėti kryželiu. Pamenu, mėgau tai daryti dar mokykloje, bet dabar atrandu šį pomėgį iš naujo: siuvinėju paveikslus, megztinius. Dažnai tai būna dovanos artimiausiems: sūnui, vyrui, giminaičiams. Žinoma, paprašyta, turbūt neatsisakyčiau kažką ypatingo išsiuvinėti ir kitiems. Dar man patinka žiūrėti angliškus filmus, serialus, ypač vakarais. Ir tai ne tik puikus laiko praleidimo būdas, manau, tai naudinga mano anglų kalbai, kuri, būkim atviros, nenaudojama pasimiršta.“
Štai tiek trumpai apie nuolat besišypsančią ir visada gerą nuotaiką spinduliuojančią veiklią mamytę Astą. Net neabejojame, kad Astos darbo paieškos bus sėkmingas, o mes galėsime sužinoti, koks tas jausmas po motinystės priežiūros atostogų vėl dirbti samdomą darbą.
Tiesa, negalime dar kartą nepakartoti nuostabios Astos minties, kad mes, moterys, esame labai stiprios, o tapusios mamomis, apskritai galime viską! Taigi nenorinčios, negalinčios grįžti į savo ankstesnį darbą, tikrai gali savo darbą su ne ką prastesniu (o ilgainiui ir žymiai geresniu) uždarbiu ir svarbiausia lanksčiu darbo grafiku susikurti pačios! Ir galiausiai patikėkim, mes galime viską!
Ir dar žvilgtelėkime į Astos darbus:
