Tęsiame pokalbį su Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios rektoriumi, kunigu jėzuitu, ugdomojo vadovavimo (koučingo) žinovu Ryčiu Gurkšniu (pradžią skaitykite čia).
Kas labiausiai padeda, patekus į krizinę situaciją?
Turiu pastebėti, jog būdami organizacijos viršūnėje vadovai jaučiasi labai vieniši – jie juk negali visko nuoširdžiai išsakyti pavaldiniams. Neretai tik iš išorės atrodo, kad vadovai yra visagaliai, viską išsprendžia, viskas jų rankose. Pasikalbėjus suvoki, kiek daug baimių ir nepasitikėjimo jie turi. Tai ir baimė pasirodyti silpnu, patirti nesėkmę, netekti mėgstamo darbo, nesuvaldyti situacijos, patirti sąmyšį ar kitą problemą, kurią labai sunku išspręsti.
Kas gali padrąsinti vadovus? Pavaldiniai čia nelabai padės. Todėl stiprybės reikia atrasti savyje, tikint, jog turima pakankamai talentų, sugebėjimų, energijos problemoms spręsti. Stiprybės reikėtų prašyti ir iš aukščiau.
Atrasti drąsos padeda teigiamas požiūris: susitelkti ne į tai, kas gąsdina, kur esi silpnas, bet į savo gebėjimus. Svarbu prisiminti, kiek kliūčių jau sėkmingai įveikta. Paklausti savęs: jeigu teks patirti nesėkmę, ar tai bus pasaulio pabaiga? Reikia iššūkius suvokti kaip galimybes, nesėkmes – kaip pamokas, padedančias augti, stiprėti, būti išmintingesniais, atsparesniais.
Kalbantis su dvasininku, peršasi paprasčiausias atsakymas: pasikliaukite Dievu, jis viską išspręs.
Tai labai individualu. Kiekvienas mūsų esame tam tikrame savo dvasinės kelionės etape. Vieni – tik pradedantieji, ieškantieji, tad pastariesiems tikrai negalima duoti „kieto maisto“, mesti tokio didelio iššūkio – „pasitikėk Dievu ir viskas bus gerai“, „skaityk Šventąjį Raštą ir rasi visus atsakymus“. Aš, kaip koučeris ir dvasininkas, gerbiu asmeninę žmogaus kelionę. Jeigu jis yra tos kelionės pradžioje, raginu ieškoti paties žmogaus viduje slypinčių galimybių. Sakau: daryk viską, kas priklauso nuo tavęs, ką sugebi, ką gali geriausio, o ko negali – atiduok Dievui. Arba: tikėk, kad Dievas padarys tai, ko tu nesugebi, nes Jam viskas įmanoma.
Šiuo atveju sakyčiau, kad negalima visko atiduoti vien Dievui. Juk kiekvienas turime įvairių talentų, stiprybės, jėgų, o šie turtai nedingsta net ir sunkiausioje situacijoje. Todėl labai svarbu, kad vadovai nesustotų, nepasiduotų, ieškotų pagalbos, stengtųsi įžvelgti ką nors gera net ir sunkioje situacijoje, stiprintų savo tikėjimą, atskleistų turimą potencialą. Visa tai padės įveikti kliūtis ir eiti dar didesnių laimėjimų link.
Vis dėlto nesėkmės ištinka, ir kartais – labai didelės, patiriama finansinių nuostolių, nukenčia daug darbuotojų ir klientų, įmonės žlunga, laukia teismų maratonas. Ar čia dar gali padėti dvasingumas?
Nesėkmės ištinka ir dėl klaidingų, neatsakingų, nusikalstamų ar net amoralių vadovų sprendimų. Žinome pavyzdžių, kai dėl to sugriuvo didžiulės įmonės, buvo atleista tūkstančiai darbuotojų. Pašlijo ir daugelio šeimų gyvenimai, nes darbuotojai buvo investavę į tas įmones, o joms žlugus viską prarado. Neatsakingais sprendimais vadovai padaro didelę žalą ir sau: dar ilgai turi atsakyti už pasekmes, patenka į dvasinę, psichologinę, finansinę duobę, dėl to labai kenčia.
Mano įsitikinimu, net ir didelių klaidų padaręs žmogus turi vėl keltis, keistis, mokytis. Savo nesėkmes vadovas turi priimti kaip pamoką, bet kartu žiūrėti į ateitį. Jei mąstys vien apie savo padarytas klaidas, nuodėmes, nusikaltimus ar neetiškus sprendimus, jis nepajudės į priekį. O tada ištiks dar didesnė depresija, nusivylimas, gali apnikti ir mintys apie savižudybę.
Kaip kunigas ir koučeris šioje situacijoje primenu Šventame Rašte esantį Jėzaus palyginimą. Jis kalba apie gailestingą tėvą, kuris leido sūnui iššvaistyti visą palikimą, susigadinti gerą vardą, netinkamais sprendimais sugriauti savo gyvenimą. Tačiau ką daro tėvas? Sūnui sugrįžus, jis priima jį su džiaugsmu, atleidžia ir nebaudžia. Ne tik kad nebaudžia, bet dar ir apdovanioja naujais turtais.
Tuo noriu pasakyti, kad Dievas vėl priima nusikaltėlius ar suklydusius žmones, bet tai suvokiančius ir dėl to apgailestaujančius.
Žinoma, būtina atlyginti padarytą žalą, bet kartu privalu ieškoti naujų galimybių. Juk jei sugriuvo vienas verslas, įgūdžiai, padėję jį sukurti, vis tiek išliko.
Tikiu, jog net didelių nusikaltimų padaręs žmogus gali atsiversti, tapti kitokiu. Yra daug pavyzdžių, kai klystkeliais nuėję žmonės pakilo, pradėjo kurti, ėmė labiau tarnauti kitiems, atliko daug gerų darbų.
Trečiojoje pokalbio su kun. Ryčiu Gurkšniu dalyje skaitykite:
Moksliniai tyrimai patvirtina, jog išugdoma ne tik kantrybė ir ištvermė, bet ir optimizmas, teigiamas požiūris į ateitį, tikėjimas, kad viskas bus gerai.
