Tapimas suaugusiuoju neįsivaizduojamas be finansinės nepriklausomybės, kitaip tariant, gebėjimu savarankiškai pasirūpinti savo pajamomis ir išlaidomis. Vis dėlto realybė ta, kad finansų srityje atsiskyrimas nuo tėvų dažnai pasiekiamas gana vėlai, daugelis jaunuolių linkę kliautis tėvų finansine parama.
Kartu pastebima ir didelė šio proceso eigos įvairovė. Vieni finansiškai savarankiški tampa gana anksti, kiti – itin vėlai, o dar kiti lieka iš dalies priklausomi nuo tėvų iki ketvirtojo savo gyvenimo dešimtmečio. Lietuvoje atlikto mokslinio tyrimo rezultatais ir įžvalgomis dalinasi Mykolo Romerio universiteto tyrėjas dr. Rimantas Vosylis.
Šių tendencijų kontekste raidos psichologai ėmė domėtis, kaip ilgalaikė tėvų finansinė parama formuoja psichologinę brandą. Viena iš tirtų prielaidų buvo ta, kad ilgalaikė tėvų finansinė parama turi daug privalumų. Tai leidžia jaunuoliams daugiau laiko investuoti į savo išsilavinimą ir padėti stipresnį pagrindą savo tolimesnei karjerai. Be to, ilgalaikė tėvų finansinė parama gali apsaugoti nuo visokiausių finansinių iššūkių bei išvengti finansinio streso, kuris itin dažnas 18–29 metų amžiaus tarpsnyje.
Tyrimai iš tiesų rodo, kad menka tėvų finansinė parama dažnai skatina jaunuolius nutraukti studijas ir anksti pradėti dirbti. Taip pat didesnė tėvų finansinė parama susijusi su didesniu jaunuolių pasitenkinimu savo finansine situacija ir mažesne įtampa dėl finansų stokos. Anksti netekę tėvų finansinės paramos jaunuoliai vėlesniais gyvenimo metais dažniau jaučiasi finansiškai nesaugūs, nepriklausomai nuo to, kokias pajamas gauna vėlesniuose gyvenimo etapuose.
Suprantama, kad tėvų galimybės teikti ilgalaikę finansinę paramą savo pilnamečiams vaikams priklauso ir nuo pačių tėvų finansinių galimybių. Ekonomiškai palankesnėse šeimose augantys jaunuoliai, gaudami ilgalaikę finansinę paramą iš tėvų, gali leisti sau ilgai studijuoti ir padėti stiprų pagrindą tolimesnei karjerai. Iš tiesų Vakarų šalyse atlikti tyrimai rodo, kad ekonomiškai sėkmingesnės šeimos savo pilnamečiams vaikams teikia daugiau tiesioginės finansinės paramos (t. y. dažniau finansiškai remia savo vaikus). Ekonomiškai mažiau sėkmingos šeimos taip pat sugeba remti savo vaikus, tik dažnai tai daro netiesiogiai, pvz., sudaro galimybes ilgiau gyventi tėvų namuose, pasirūpina maitinimu ir apmoka kitas kasdienes sąskaitas.
Nors ilgalaikė tėvų finansinė parama turi tam tikros naudos jaunuoliams, pastebimos ir neigiamos psichologinės tokios paramos pasekmės. Ilgalaikė tėvų finansinė parama reiškia, kad jauni žmonės vėliau tampa visiškai finansiškai savarankiški, o tai yra kriterijus, kurį patys jaunuoliai laiko būtinu pasiekti, norint tapti suaugusiuoju. Nenuostabu, kad tiek ilgiau remiami jaunuoliai, tiek jų tėvai rečiau mato juose suaugusius asmenis.
Ilgiau remiami jaunuoliai ilgainiui taip pat ima skųstis depresijos ir nerimo simptomais, rečiau jaučiasi visaverčiais asmenimis , vartoja kiek daugiau alkoholio. Taigi finansinė tėvų parama, viena vertus, yra tarsi apsauginis tinklas kelyje į stabilias pajamas ir karjerą, kita vertus, verčia jaustis jaunuolius nevykėliais bei sudaro galimybes palaikyti gyvenimo būdą, kuris yra nesuderinamas su finansine atsakomybe.
Neigiamas finansinės paramos poveikis psichologinei jaunuolių gerovei dažnai aiškinamas per jaunuolių ir jų tėvų santykius. Nors tapsmo suaugusiuoju procesas apima daugelį psichologinių ir socialinių pokyčių, laikoma, kad vienas svarbiausių pokyčių, atvedančių jauną žmogų į suaugusiojo gyvenimą, vyksta santykyje su tėvais. Paprastai jauno žmogaus santykiai su tėvais yra mažiau konfliktiški, lygiavertiškesni ir atviresni.
Santykių pokyčiai yra taip pat stipriai susiję su tėvų teikiama finansine parama. Finansiškai savo pilnamečius vaikus remiantys tėvai dažnai yra labiau linkę kontroliuoti savo vaikus, pernelyg stipriai kištis į jų asmeninį gyvenimą ir kasdienę buitį. Pinigai yra viena dažniausių tėvų ir pilnamečių vaikų konfliktų temų, o pilnamečių vaikų finansinio savarankiškumo stoka yra viena dažniausių šių konfliktų priežasčių.
O kaip yra Lietuvoje? Ar tikrai finansinės paramos padarinius jaunuolių gerovei galima paaiškinti santykių su tėvais problemomis? Kokia parama vaikams duoda daugiausia naudos? Atsakymus į šiuos klausimus pateikė 2021–2022 m. atliktas tęstinis tyrimas (vadovas dr. Rimantas Vosylis) su 600 Lietuvos jaunuolių (52,3 % moterų; amžiaus vidurkis – 25 metai), darbiniu ir edukaciniu statusu reprezentuojančių 19–29 m. Lietuvos jaunimo populiaciją.
Tyrimas atskleidė, kad Lietuvos jaunuolius galima suskirstyti į šias keturias grupes: visiškai finansiškai savarankiški (išsilaikantys iš savo pajamų), gaunantys tik tiesioginę finansinę tėvų paramą (turintys pajamų iš darbinės veiklos, tačiau kartais gaunantys piniginę paramą iš tėvų), besinaudojantys tiesiogine ir netiesiogine finansine tėvų parama (turintys pajamų iš darbinės veiklos, bet tėvai vis dar apmoka gyvenamojo būsto ir kitas pragyvenimo išlaidas) ir visiškai finansiškai priklausomi (neturintys pajamų iš darbinės veiklos jaunuoliai, kuriems visas gyvenimo išlaidas apmoka tėvai).
Visiškai finansiškai savarankiški jaunuoliai dirba visu etatu, gyvena atskirai nuo tėvų ir yra jau pabaigę studijas. Visiškai priklausomi nuo tėvų jaunuoliai nedirba, studijuoja, gyvena tėvų namuose. Likusieji dažniausiai gyvena pas tėvus ir studijuoja, tačiau kartu ir dirba, nors dažnai ne visą dieną. Šie rezultatai leidžia teigti, kad tapimas finansiškai savarankišku dažnai yra ne staigus perėjimas, bet laipsniškas procesas.
Minėtos jaunuolių grupės skyrėsi ir savo psichologine savijauta. Gaunantys tik tiesioginę finansinę tėvų paramą subjektyviai jautėsi geriausiai iš visų. Tuo tarpu besinaudojantys tiesiogine ir netiesiogine finansine tėvų parama jautėsi prasčiausiai ir labiausiai priklausomi nuo tėvų. Likusios dvi grupės (visiškai savarankiški ir visiškai priklausomi) buvo apie vidurį. Dvi iš dalies priklausomų jaunuolių grupės gana ryškiai skyrėsi ir tuo, kokia tarpasmenine elgsena pasižymėjo jų tėvai.
Besinaudojančių tiesiogine ir netiesiogine finansine tėvų parama tėvai buvo linkę juos daug labiau spausti, kontroliuoti, riboti pasirinkimo galimybes, kritikuoti, nuvertinti. Tuo tarpu gaunantys tik tiesioginę finansinę tėvų paramą dažniau nurodė, kad jų tėvai skatina savarankiškumą, rečiau bruka savo nuomonę, dažniau pastebi jaunuolių pasiekimus, vertina jų gebėjimus siekti gyvenimo tikslų, domisi tuo, ką jie veikia. Šie tėvų elgsenos su pilnamečiais vaikais skirtumai paaiškino, kodėl taip skyrėsi šių dviejų grupių psichologinė savijauta.
Apibendrinant galima teigti, kad ne visa tėvų parama suaugusiems vaikams sukelia nepageidaujamus psichologinius padarinius. Viena vertus, suaugę studijuojantys ir nedirbantys vaikai pernelyg neišsiskiria nei geresne, nei blogesne savijauta. Taigi teikti finansinę paramą studijų laikotarpiu tiek tėvams, tiek vaikams atrodo gana normalu. Tuo tarpu tolesnis vaikų, kurie jau užsidirba, tačiau nenaudoja šių pajamų savo kasdienėms ir svarbiausioms išlaidoms padengti, išlaikymas prieštarauja tėvų lūkesčiams. Jaunuolių, turinčių pajamų ir galinčių apmokėti savo gyvenimo išlaidas, tačiau toliau besinaudojančių šeimos parama, tėvai yra linkę labiau kontroliuoti savo pilnamečių vaikų gyvenimus.
Mokslinis tyrimas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis pagal priemonę Nr. 09.3.3-LMT-K-712 „Mokslininkų, kitų tyrėjų, studentų mokslinės kompetencijos ugdymas per praktinę mokslinę veiklą“.
