Asta Žemaitienė bendrovėje „Mantinga“ dirba nuo 2012 m. Keturis vaikus viena auginanti moteris per gyvenimą susidūrė su daug iššūkių, tačiau, pasak jos, sunkiausias gyvenimo akimirkas išgyventi padėjo artimieji bei mėgiamas darbas.
Prieš ateidama dirbti į „Mantingą“ Asta dirbo kitoje darbovietėje. Tačiau į ją sugrįžusi po dekreto atostogų, pasijuto nebereikalinga – netrukus po grįžimo į darbą susirgus vaikui, po kelių savaičių biuletenio grįžti nebebuvo kur. Asta nusprendė: paskirs visą savo laiką keturių vaikų auginimui. Tačiau laikui bėgant pajuto, jog jai trūksta ir darbo, ir bendravimo su kolegomis. Tuo pat metu sesuo ją kalbino įsidarbinti „Mantingoje“.
„Sakiau, kad tikrai neisiu į „Mantingą“. Buvau prisiklausiusi stereotipų. Ir dabar jų yra gajų. Sakiau padirbsiu kelias savaites. O dirbu devynerius metus ir labai tuo džiaugiuosi“, – sako mantingietė. Tuomet prasidėjo savęs paieškos įmonėje: „2 savaites dirbau formuotoja. Norėjosi daugiau, tad pasakiau, kad noriu kitos pozicijos. Perėjau į padažų gaminimo cechą. Ten dirbau trejus metus. Tik darbas buvo ir naktinis. Kadangi viena auginau keturis vaikus, nebegalėjau dirbti naktimis. Pasakiau vadovams ir mane perkėlė į dieninę pamainą.
Tuomet pradėjau dirbti gamybos operatore. O galiausiai tapau atsakinga už visą pamainą – apie 60 žmonių. Bet aš bijau žmonių. Koks aš meistras, jei bijau kažką pasakyti griežčiau“, – juokiasi Asta. Tad iš šios pozicijos ji perėjo į komandos lyderės vietą, kur dirba daugiau nei metus. Dabar ji prižiūri nebe visą pamainą, o 11 žmonių komandą. Šia pozicija moteris itin patenkinta. Pasak jos, ji daug visko gyvenime patyrė, išbandė ir išmoko. Tad dabar nori mėgautis kiek ramesniu darbu.
„Su komanda labai artimai bendraujame, kartu leidžiame laisvalaikį. Pažįstame vieni kitus daugelį metų, tad ir saugumo jausmas tarp kolegų yra. Jeigu kuris kolega liūdnas, mes visi palaikome. Jei linksminamės, tai kartu“, – sako mantingietė.
Ji teigia, kad darbą „Mantingoje“ tikrai galėtų rekomenduoti draugams ir artimiesiems: „Nieko lengvo nebūna, bet čia kiekvienas gali atrasti darbą sau. Galimybių turime tikrai daug. Tik reikia mokėti šnekėtis. Aš visąlaik sakau: nebūsiu ten, kur ne mano. Niekada nebijojau pasakyti, jei man kas netiko ir nepatiko. Žinoma, labiausiai esu dėkinga vadovams. Jų supratingumas, žmogiškumas, atsisukimas į žmogų padėjo nenuleisti rankų ir neišeiti iš darbo, kai būdavo sunkiausia. Jie ir patardavo, ir padėdavo, ir laisvų dienų duodavo. Jų dėka pavyko išlaviruoti, sėkmingai užauginti vaikus bei turėti mėgstamą darbą“.
Pokalbio pabaigoje Asta atsiminė pokalbį su tuomet dar potencialia kolege: „Viena mergina, kuri ir šiandien pas mus dirba, manęs paklausė: kaip tas darbas „Mantingoje“? Aš atsakiau paprastai: kaip tu, taip su tavimi. Viskas priklauso nuo mūsų: jei praeidami padėsime kolegai, tarsime gražų žodį, gražų žodį gausime ir atgal“.
