Pirmagimę Vėtrą Žydrė vadina savo mokytoja-įkvėpėja, o motinystę – ledlaužiu arba senų svajonių išsipildymo tramplinu. (Asmeninio archyvo nuotr.)
Pasirodo, kai kurie vaikai iki tol, kol jiems sukanka ketveri metai, išgirsta trisdešimt milijonų žodžių mažiau negu jų bendraamžiai, augantys turtingoje kalbinėje aplinkoje. Toks atotrūkis padaro milžinišką žalą smegenims – vaikai, su kuriais buvo kalbamasi labai mažai, pradeda lankyti mokyklą kur kas prasčiau pasiruošę ir šių gebėjimų nebeįmanoma atkurti. Bet apie viską iš pradžių.
Kai studijavau filologiją, dažnai galvodavau apie tai, kad įvairiapusiškas kalbos valdymas – galingiausias mano ginklas ir gyvenimo sėkmės garantas. Tuomet neturėjau laiko mąstyti, kaip vienokia ar kitokia kalbinė aplinka pasuka žmogaus gyvenimo vairą ankstyvajame raidos etape jam pačiam to nesuvokiant. Vis dėlto ši mintis manęs nepaleido – ji taip giliai įsišaknijo manyje, kad aiškiai suvokiau, jog tolimesnis mano profesinis kelias, jau magistro studijų metu, bus dedikuotas informacijai ir komunikacijai – kad tik būčiau kuo arčiau galvoje tiksinčio klausimo šerdies.
Dveji metai studijų Lietuvoje ir Italijoje, įvairiausi bandymai įminti psichologines kalbinės aplinkos mįsles ir aiškus suvokimas: atsakymo dar neturiu. Prieš dešimt metų apie neuroplastiškumą ir panašius dalykus buvo kalbama labai nedaug, o jei ir kalbėta, tai tik puse lūpų. Vienu metu įstojusi į psichologiją Vilniaus universitete ir geštalto psichoterapiją Kauno geštalto studijų centre taip įsitraukiau į terapines veiklas – praktinį mokymąsi, vėliau konsultavimą, asmeninę terapiją, – kad psichologijos studijas teko atidėti. Kaip vėliau paaiškės – netrumpam. Kone penkeriems metams.
Kai pradėjau lauktis dukros Vėtros, vėl aktyviai grįžau prie psichologinių temų. Nuolat ieškojau mokslinių tyrimų, kalbančių apie kalbos įtaką vaikų smegenų potencialui. Pirmiausia mane pasiekė mokslininkų B. Hart ir T. Risleey‘io dar 1995 m. atlikto tyrimo rezultatai, kurie nemenkai šokiravo.
Pasirodo, kai kurie vaikai iki tol, kol jiems sukanka ketveri metai, išgirsta 30 milijonų žodžių mažiau negu jų bendraamžiai, augantys turtingoje kalbinėje aplinkoje. Toks atotrūkis padaro milžinišką žalą smegenims – vaikai, su kuriais buvo kalbamasi labai mažai, pradeda lankyti mokyklą kur kas prasčiau pasiruošę ir šių gebėjimų nebeįmanoma „atstatyti“, net ir gerokai susigriebus, pavyzdžiui, taikant intensyvią „žodžių terapiją“, apie kurią taip pat daug kalba minėti mokslininkai.
Dr. Dana Suskind, knygos „Trisdešimt milijonų žodžių: vaiko smegenų lavinimas“ autorė.
Sužinojusi tai, dar intensyviau pradėjau galvoti apie skirtingą vaikų ankstyvąją kalbinę patirtį. Dukra jau greit turėjo gimti, o aš nesijaučiau tvirtai žinanti, ką daryti, kaip padėti jos smegenims pasiekti didžiausią potencialą. Šis noras mane stipriai vedė į priekį. Nors jaučiausi turinti aibę kitų įsipareigojimų – nebaigtų darbų, svarbių susitikimų, – daug ką atidėjau ir tyrinėjau šią temą toliau, tarsi senyvo amžiaus profesorė: atsikvėpdama ir pasitaisydama akinius, kai nuo skaitymo gerokai perštėdavo paraudusias akis.
Toks tyrinėjimas mane atvedė iki kitos medicinos mokslų pasaulyje žinomos pavardės – Danos Suskind. Ši gydytoja, pasirodo, irgi pro akis nepraleido 1995 m. tyrimų, kurie inspiravo tolimesnį medicinos mokslų daktarės viražą – posūkį nuo vaikų kochlearinių implantų chirurgijos iki socialinių mokslų. Man į rankas pateko knyga „Thirty Million Words: Building a Child’s Brain“ (liet. „Trisdešimt milijonų žodžių: vaiko smegenų lavinimas“). Skaičiau godžiai. Jaučiausi tarsi radusi atsakymus į daugelį metų ramybės nedavusius klausimus, lydėjusius mane kelyje nuo filologijos, komunikacijos mokslų į psichologiją ir psichoterapiją.
Mėgstu klausyti vidinių impulsų, nes jie mane visada išveda iš akligatvio į dienos šviesą. Žinojau, kad turiu užmegzti ryšį su Čikagos universitetu, TMW Ankstyvojo ugdymo ir visuomenės sveikatos centru, kad pajudėčiau į priekį, ir D. Suskind sukurta ir patentuota programa „Trisdešimt milijonų žodžių“, skirta vaikų smegenų potencialui lavinti, startuotų Lietuvoje, o aš tapčiau jos ambasadore.
Kelias nebuvo lengvas, bet juo eidama jaučiausi užtikrintai – gal todėl šiandien visa tai, kas dar prieš metus atrodė taip tolima, tapo mano kasdienybe. Tapusi „Trisdešimt milijonų žodžių“ (TMŽ) programos amabasadore Lietuvoje kasdien stengiuosi, kad Lietuvos šeimos sužinotų apie šios programos galimybes.
„Baigiantis tretiesiems gyvenimo metams, žmogaus smegenys, įskaitant šimtą milijardų jų neuronų, jau yra pasiekusios apie 85 procentus savo fizinio augimo, o tai sudaro reikšmingą viso mąstymo ir mokymosi potencialo dalį. Smegenų vystymasis yra neabejotinai susijęs su mažo vaiko kalbine aplinka,“ – teigia prof. dr. Dana Suskind.
Kovo 3 d. startuos pirmieji vieši mokymai šeimoms, auginančioms vaikus iki ketverių metų. Programos dalyviai įgaus žinių apie tai, kaip kalbėjimasis lavina vaiko smegenis; įvaldys metodiką, kaip lavinti vaiko smegenis kuriant turtingą kalbinę aplinką; gaus praktinių „įrankių“ kasdieniniam darbui su vaiku namuose. Jiems taip pat bus suteiktas individualus šeimos konsultavimas pagal asmeninius poreikius programos eigoje, o programoje dalyvaujančios šeimos jungsis į kūrybinę-savipagalbos grupę.
Programą Trisdešimt milijonų žodžių sudaro trys etapai:
1) Mėnesio trukmės „intensyvas“,
2) Trijų mėnesių trukmės pakopinis mokymasis,
3) Vienerių metų trukmės studijos, apimančios „intensyvą“, pakopinį mokymąsi ir etapines peržiūras.
Bus mokoma, kaip moksliškai pagrįstais būdais kurti turtingą ankstyvąją kalbinę aplinką, prasmingo kalbėjimo kūdikiui, erdvinių įgūdžių kūdikiams formavimo, kūdikių savireguliacijos ir vykdomosios funkcijos stiprinimo, kūrybiškumo kasdieninėje veikloje su kūdikiu, tikslingo muzikos integravimo į kūdikio rutiną, dėmesingumo kasdieninėje veikloje su kūdikiu.
Socialiniame FB puslapyje Kalbančios šeimos – TMŽ kasdien dalinuosi informacija, susijusia su TMŽ programa. Ateityje planuoju rengti viešus seminarus Lietuvos miestuose šeimoms ir ikimokyklinio ugdymo specialistams. Šiuo metu vis dar aktyviai mokausi, naudodamasi Čikagos universiteto moksliniais resursais, gludinu TMŽ programos „kampus“ ir kasdien praktikuoju D. Suskind sukurtą metodiką su dar nė pusės metų nesulaukusia dukra. Per šį laikotarpį ji stipriai patobulėjo. Jau dabar aktyviai domisi knygomis, naudodama gestus ir garsus praneša apie savo poreikius, kasdien mokosi naujų dalykų.
Programos tikslas – užtikrinti sklandžią kūdikių ir vaikų intelektinę raidą. Svarbu prisiminti, kad mokslas jau įrodė, jog kalbėjimasis su vaiku nuo gimimo padeda labai tvirtus pamatus būsimiems komunikacijos įgūdžiams. TMŽ metodika ir įrankiai leidžia kasdien bendrauti su vaiku ir jį užimti taip, kad smegenyse kurtųsi vis daugiau naujų jungčių, tokių svarbių vėlesniuose raidos etapuose.
Šiandien tyliai džiaugiuosi, kad kryptingas profesinis kelias mane atvedė ten, kur visada norėjau būti – arti tų, kuriems galiu padėti dalindamasi žiniomis. Tikiu, kad vertingiausia dalintis su tais, kurie dar neiššvaistė savo prigimtinio potencialo – vaikais – ir su tais, kurie žinodami ką gali padaryti dėl savo vaikų, sugebės neatimti iš jų žodžių.
Programą Trisdešimt milijonų žodžių ir registraciją į kovo 3 d. renginį rasite spustelėję šią nuorodą.
