Tęsiame Solveigos pasakojimą, kurio pirmąją dalį galite skaityti čia. Kartą mąstydama apie sūnų, pažvelgiau į visas mūsų (tai nebuvo tik sūnaus, bet iš pradžių ir mudviejų, o vėliau – ir visos šeimos) problemas iš kito taško ir suvokiau, kad nėra viskas tik juoda. Aš juk turiu sūnų! Svajojau apie jį daug metų! Taip, jis šiek tiek kitoks, vystosi ne pagal knygas, bet jis yra man dovana. Juk vaikai yra dovanos, ir dovanos iš Dangaus, tik manoji kitaip įpakuota. Skirtumas tas, kad aš turėsiu uoliau pakelti savo akis į Aukščiausiąjį, pasitelkti daugiau išminties, kantrybės ir meilės, kad šią dovaną galėčiau išpakuoti.
Iš pradžių lioviausi uždavinėjusi kvailus klausimus (kurie iš tikrųjų niekur neveda), susigrąžinau į gyvenimą mane mylinčius artimuosius ir draugus, sudariau „darbo komandą“ ir mokiausi priimti šį ypatingą vaiką, tokį, koks jis yra. Jis – dovana, už kurią nuolat dėkoju Dievui ir kuri teikia ne tik liūdesio ar gailesčio, bet ir džiaugsmo bei įvairiai praturtina, guodžia mane ir moko.
Taigi, pakeitusi požiūrį į sūnų, nustojau savęs gailėtis, išsikėliau tikslą – parengti jį (pagal jo galimybes) gyvenimui. Ir žinote, mums sekėsi, ačiū Dievui, gerai sekėsi! Tai buvo mano naujoji mokykla, kuri dirbo be išeiginių, reikalavo ne tik ašarų, bet ir ryžto nepasiduoti, o tai mane motyvavo darbui su vaiku visur – lauke, svečiuose, ligoninėse, prie jūros ir kitur, ir turėjo įtakos vėliau pasirenkant antrąją savo profesiją – specialiąją pedagogiką.
***
Bėgo metai, berniukas augo, mačiau daug teigiamų jo raidos, socializacijos pokyčių. Tai džiugino, o ypač tada, kai atliekant priešmokyklinį įvertinimą (kai siekiama įvertinti vaiko raidos ir brandos pokyčius bei jo galimybes mokytis kartu su visais), išgirdome neįtikėtinus rezultatus. Tuomet, įvairiapusiškai ištyrus vaiką ir rezultatus sulyginus su pirmine diagnostika, atlikta prieš trejus metus, medikų nuostabai ir visų džiaugsmui, išvydome stebuklingus pokyčius – tai, pasak gydytojos, tarsi dviejų skirtingų vaikų ligų istorijos, tarpusavyje neturinčios nieko bendro.
Noriu pabrėžti, kad tai ne mano nuopelnas. Tai buvo komandinio darbo – išmintingų medikų, supratingų darželio auklėtojų, palaikančių artimųjų ir draugų bei didelės Dievo malonės – rezultatas.
Iš nurašyto vaiko (po pirminio įvertinimo teigta, kad jis negalėsiąs mokytis įprastoje mokykloje, niekad nepasivysiąs bendraamžių, niekad nebūsiąs kaip visi) išaugo sveikas, stiprus, bendraujantis ir smalsus berniukas, kuris, pradėjęs eiti į mokyklą, per vienerius metus baigė ir pirmą, ir antrą klases.
Sūnus toliau sėkmingai vystosi ir bręsta. Šiuo metu jis jau jaunuolis, besimokantis dvyliktoje klasėje. Atsakingai galiu teigti (jau turėdama specialiosios pedagogikos magistrą ir studijuodama edukologijos doktorantūroje), kad medicinos ir specialiosios pedagogikos specialistai neprognozuoja tokios šlovingos šio sutrikimo pabaigos. Tai kur kas daugiau – tai Dievo dovana.
***
Galiu drąsiai sakyti, kad šie išmėginimai man davė ir daug teigiamos patirties. Šios pamokos padėjo suprasti ne tik, kaip ištverti sunkų gyvenimo tarpsnį (kuriame iš pirmo žvilgsnio daug neįveikiamų kliūčių), bet ir išmokė dar labiau suprasti kito, o ne tik savo, skausmą, nesmerkti „užstrigusiųjų“ ar nusivylusiųjų, o stengtis jiems pagelbėti tuo, kuo galiu ar kaip esu gyvenimo išmokyta.
Mano „gyvenimo planas“ dar menkas (įvardijau jį savo Misija), tačiau po truputį judu: daugiau nei dešimt metų savanoriškai konsultuoju vaikų, turinčių įvairių sutrikimų, tėvus; skaitau paskaitas bei rengiu pranešimus negalios tema; vaikams, turintiems autizmo sutrikimų, parengiau dvi naujas ir ekspertų metodu aprobuotas metodikas, kurias galima praktiškai naudoti ugdymo ir terapijos procesuose.
Šiuo metu dirbu ir atlieku muzikos ir šokio–judesio terapijos sričių mokslinius tyrimus. Tai tik mano darbo laukai, kurių itin nesureikšminu, nes į juos atėjau palydėta sūnaus bei gyvenimo mokyklos. Tačiau mane labai motyvuoja besikeičiantys vaikų gyvenimai ir besišypsančios jų mamų akys. Tai įkvepia mobizuoti jėgas, pakelti akis į Dangų ir judėti toliau, siekiant padėti kitiems – ypatingiems vaikams, kuriems nėra medikamentinio gydymo.
Negaliu sakyti, kad tai lengvas kelias, o pasiekti rezultatai – mano vienos nuopelnas, tad nekyla noras žmogiškai pasididžiuoti.Šias mintis patvirtina išsakyti vieno tyrime dalyvavusio vaiko mamos žodžiai: „Negaliu patikėti, nes prieš tai juk netgi negalėjo būti vienoje patalpoje vienas su kitu, o dabar ne tik būna, bet ir bendrauja, mezga pokalbį – tai juk stebuklas…“
Pabaigai
Gyvenimas suteikia begalę progų pasirūpinti šalia esančiaisiais: paguosti nuliūdusį, padrąsinti prislėgtą arba nors kiek palengvinti vaikų, turinčių įvairių sutrikimų, dalią.
Jaučiuosi tik nedideliu įrankiu Didžiojo Meistro dėžėje, kurioje yra dar tūkstančiai geresnių, funkcionalesnių ar didingesniam darbui skirtų instrumentų. Tačiau manau, kad mano įrankiu buvo iš anksto suplanuota atlikti šį darbą. Esu dėkinga Viešpačiui už nušluostytas ašaras, praeities pamokas, plačiai atvertas širdies akis ir galimybę būti Jo įrankiu, gerinat gyvenimo kokybę ypatingųjų vaikučių gyvenime.
Apie autorę:
Solveiga Zvicevičienė – etnomuzikologijos (LMTA, 1994) ir edukologijos–spec. pedagogikos krypties (LEU, 2006) magistrė. 2009–2011 m. baigė Maskvos profesinio vystymo integruotos psichologijos instituto ir Maskvos integruoto šokio centro „Live Through Dance“ parengtą programą „Integruota šokio judesio psichologija ir psichoterapija“. Nuo 2011 m. – socialinių mokslų doktorantė (LEU); LEU ir LMTA lektorė.
Solveiga yra Lietuvos muzikos terapijos asociacijos narė (www.muzikosterapija.lt) ir Lietuvos šokio – judesio terapijos asociacijos tarybos narė (www.lsjta.lt). Domisi neįgaliųjų meninės socializacijos problemomis ir tyrinėja lietuvių etnochoreografijos taikymo galimybes specialiųjų poreikių turinčių vaikų ugdymui ir terapijai. Parengė dvi orginalias, moksliškai pagrįstas, ekspertų metodu aprobuotas metodines programas autistiškų vaikų ugdymui ir terapijai. Užsiima muzikos terapijos ir šokio–judesio terapijos sklaida Lietuvoje ir už jos ribų, dalyvauja ir skaito pranešimus seminaruose, konferencijose, rašo straipsnius, yra knygos „Lietuvių etochoreografija autistiškiems vaikams: ugdymo ir terapijos aspektai“ bendraautorė (V.Aleksienė, S.Zvicevičienė, 2009 m.). Muzikos terapijos paslaugų ir „Avevitus“ centre veda individualius ir grupinius užsiėmimus vaikams, turintiems specialiųjų poreikių.
Šis tekstas buvo publikuotas žurnale „Tapati“, 2012, Nr. 3.
