Jei pasakysiu „saldainis-laikrodukas“, kokia mintis kils pirmiausia? Atlaidai vaikystėje su prekeiviais prie bažnyčios tvoros? Kuri nors dabartinė mugė? Man, kaip turbūt daugumai liuteronų, paminėjus tas violetiniuose „auksiukuose“ įsuktų saldainiukų apyrankes su popieriuke išpieštu ir ant skritulio formos saldainio prilipintu ciferblatu, iškart prieš akis iškyla kapinių šventės. Skamba įdomiai? Galime vadinti ir kapų šventėmis. Kas tai? Kažkada žadėjau papasakoti.
Prieš akis tuoj gali prabėgti Romos katakombos, vėlesni krikščionių persekiojimo laikai, bažnyčių altoriai, pastatyti ant kapų arba talpinanys šventųjų relikvijas, girdėta kalba apie stačiatikių Velykų apeigas, kitų bažnyčių tradicijas, galiausiai – katalikų Vėlinių papročiai.
Bet kad žmonės rinktųsi pamaldoms į kapines ir vadintų tai „kapinių švente“, būdinga, panašu, tik Lietuvai, Latvijai, Estijai. Manyta, kad tai dėl sovietmečio, kai dauguma bažnyčių buvo atimtos, uždarytos, o veikiančiose daug kam vis tiek nevalia melstis. O kapus aplankyti juk galima, net dera.
Pasiklausiau kunigo, kuris taip pat ir mokslų daktaras, kaip čia yra su kapų švente, ar turi būti koks specialus Šventojo Rašto skaitinys, ar data. Papasakojo, kad ankstyviausias, XIX a. antros pusės, įrašas rodo, kad švęsta būtent Jono Krikštytojo dieną. Kodėl, nepaliudyta. Gal simboliška: Jonas, didžiausias iš pranašų, sakė: „Jam skirta augti, o man – mažėti“. O dienos nuo Joninių iki Kalėdų juk trumpyn…
Taigi, kartą per metus, vasarą, vyksta tokios pamaldos. Kaip kad bažnyčioje, bet kunigas ir tikintieji susirenka kapinėse, prie centrinio kryžiaus. Pastatomas stalas, atverčiamas Šventasis Raštas, uždegamos žvakės. Dažniausiai pamaldos būna be Komunijos, bet būna ir su. Visi gieda iš giesmynų (liuteronas vis su „knygute“), apeigas gali papuošti parapijos choro giesmė, pučiamųjų orkestras. Beje, mano vienas ryškiųjų vaikystės atsiminimų – Tėtis sekmadienio rytą pasiėmęs „triūbą“ kaime eina į vokiškos statybos raudono mūro ūkinį pastatą repetuoti, o mažasis Pūkis sutrikęs iš paskos loja. Paskui, kapinėse, Tėtis (trimitas) kartu su abiem Seneliais (valtorna ir tūba) jungiasi į „triūbų orkestrą“. Štai ir kapų šventė.
Tokia labai savotiška gyvenimo patirtis. Tai nėra kuri nors bažnytinė šventė, ji vyksta kunigo paskirtą, su parapijiečiais sutartą, dažniausiai nusistovėjusį vasaros sekmadienį. Tai ir proga aplankyti kapus, pašventinti naujai pastatytus paminklus, susitikti gimines. Daug kur po pamaldų šalia kapinių žmonės dar lieka pabendrauti, pasivaišinti, tų pačių saldainių paskanauti. Tai gyvųjų šventė – sekmadienis, Kristaus prisikėlimo diena. Senovinės epitafijos teigime „Kas tu esi – aš buvau, kas aš esu – tu būsi“ išgirstama jame glūdinti krikštytam tikinčiajam gyva viltis: taip, būsiu. Kaip ir tu, kaip visi mirusieji – prisikelsiu.
Kodėl būtent dabar prisiminiau kapinių šventes? Nes vasara – „sezonas“, nes artėja Joninės, nes vyksta tiek daug visko, o kapų šventės sustato dalykus nuo galvos ant kojų. Išblaivo nuo iliuzijų, kad pasaulis kažkaip taps tobula vieta gyventi (amžinai jaunam), kur liepti, sudrausti, bausti nevalia, o visi (kada?..) išmoks neva mylėti (netarti tiesos), netikėliai kažkur dings (išmirs?.. negims?..) ir viskas bus kaip Telebimbam dainelėje:
„Draugauti, mažas, tu pabandyk
Ir dėl niekų nesipyk –
Aha, matai, neišeina!
Bet kai užaugsim,
Lia lia lia lai,
Gyvensim gražiai
Ir bus viskas gerai!“
Martynas Liuteris (XVI a.) sakė: Ne gyvenimo vidury mirštame, bet mirties viduryje mes gyvename. Toli nuo gimtųjų kraštų ir išraiškos, bet vienas iš vasarinės nuotaikos variantų:
Vilmos Sabutienės asmeninis tinklaraštis kasdienybe.lt
