Džiaugiuosi galėdama pristatyti dar vieną „Pokyčių Akademijos“ internetinį seminarą „Ar tavo kelias turi širdį?“. Šį kartą pokalbis pasisuko apie mus valdantį ego, gebėjimą būti savimi, meilę.
Kaip visada, mano pokalbio svečiai – du:
Oleg Kovrikov, Rusų dramos teatro režisierius, psichologas, gyvenantis moliniame namelyje šiaudinėmis sienomis ir velėna apaugintu stogu, ant kurio vasarą auga žemuogės Be viso to, Olegas yra aistringas keliautojas, keletą mėnesių gyvenęs Peru džiunglėse kartu su vietiniais šamanais
IR
Aušrinė Šadauskaitė, 22 metų mergina, nukeliavusi pėsčiomis daugiau kaip tūkstančio kilometrų piligriminį Šv. Jokūbo kelią (it. Camino de Santiago), ir tai toli gražu ne visos jos kelionės ir patyrimai!
Visi sunkumai, pergalės ir pralaimėjimai tampa keliu. Ir nieko nereikia keisti. Kai nematai įvykių prasmės, susitaikyk ir patikėk, kad to reikia. O vėliau suprasi, kodėl reikėjo. Arba nesuprasi, nes dar neatėjo tas „vėliau“. Bet viskas, kas vyksta, yra gerai. (Oleg Kovrikov)
Jis dalinasi patyrimu, kad susitikti su savo vidine tyla ir tuštuma yra didžiulis iššūkis. Tačiau tą nepatogumo jausmą svarbu iškentėti, nes paskui tuštuma ima užsipildyti pojūčiais, vidiniu balansu. Tuomet ateina kūrybinės įžvalgos, sprendimai, pasijunti besąlygiškai laimingas ir saugus.
Aušrinės manymu, kai esi kelyje, užtenka to, ką turi kuprinėje, ir už visa esi labai dėkingas. Savo kelionės dienoraštyje ji įrašė, jog „kiekviena akimirka Šv. Jokūbo kelyje yra verta viso gyvenimo <…> Pats gyvenimas yra meditacija“.
Aušrinė sako, kad kelionė – tai labai glaudus kontaktas su savimi. Tai tėkmė, pasitikėjimas… „Nežinau, kur būsiu po pusės metų. Stengiuosi atsiduoti gyvenimo tėkmei. Kova paprastai sukelia per daug skausmo. Geriau klausyti savęs, nes kai nurimsta protas, mes viduje gaunam visus atsakymus“, – kalba ji.
Na, o aš savo glėbyje sūpuoju idėją, kad šie pokalbiai pasieks tuos, kuriems šiandien reikia truputėlio drąsos pajudėti į tolesnį, pokyčio etapą.
https://www.youtube.com/watch?v=PwAihtN32Ww
