Ar neseniai Vilniaus gatvėse vykęs bėgimas, ar beįsibėgėjantis sausis, ar – kiek stabtelėjus – susimąstymas metų sandūroje priminė vieną atsitikimą iš mokyklos, kai man buvo gal 15-16 metų. Taip ir nepasakyčiau, ar tas atsiminimas skausmingas, ar giedras, ar pamokantis, o gal net išlaisvinantis.
Artėjo rajoninės moksleivių bėgimo varžybos. Tai buvo kelių kilometrų distancija – sakydavome, kad tai bėgimas „ant ištvermės“. Prie ko čia aš? Ogi kad iš trijų paralelinių klasių mano rezultatas pasitaikė būti antras – staigmena! O pirmas tai visada priklausydavo mergaitei iš kitos klasės, kuri lankė sporto mokyklą (aš lankiau muzikos). Ir kuri dabar buvo kamuojama vieno iš kažkokių tik profesionalams suprantamų negalavimų.
Tad abi bandėm išsisukti: „Bet, mokytoja, man trauma…“, „O man – choras….“. Tačiau mokytoja žiūrėjo į reikalą paprastai: „Mergaitės, nueisit ir prabėgsit. Tereikia sudalyvauti nuo mokyklos, nesvarbu rezultatas“. Štai kaip – svarbu dalyvauti. Tik čia ne ta „gerąja“, išmintingąja prasme, o tokia visai buitine ir nė kiek netauria.
Tai bėgikė tegu ir dalyvauja! Aš juk čia netyčia… Mano savivoka neišnešė tokio amplua – mane ėmė siaubas, pagalvojus apie varžybas. Ne man!
Vis dėlto abi nuėjome baisiąją pavakarę į tą parką. O ten regiu kaip pro rūką: merginos kad daro tempimo pratimus, viską moka, o stiprios, o pasitikinčios savimi. Brrrr… Gerai, kad buvome sutarusios laikytis drauge, kad ir kas nutiktų. Ji – negalinga, aš – ne čia papuolusi. Ir dar prieš startuodama (be jokių apšilimų, žinoma) primygtinai perklausiau – juk mudvi tikrai nepaliksim viena kitos, ar ne?..
O toliau nebežinau, kas ten atsitiko. Negaliu paaiškinti. Mistika? Likimas? Nervai? Žodžiu, draugė staiga pradėjo nebepabėgt. Visai. Ar tai mėšlungis, ar ta trauma, ar išgąstis – slenka koja po kojos. Ką gi – susitarimas galioja (o tarėmės tai juk mano iniciatyva!..), tad velkuosi šalia. O jėgų kad pilna, jaučiu, kad tikrai kažkur per vidurį nubėgčiau, gal net prie pirmesniųjų. Mat, įtampa nusiimta, jėgų paduota. Bet – ne ta diena. Štai kaip viskas pasikreipė!
Visos jau kelintą ratą suka, o mudvi – riust, riust, neskubriai. Prabėga pora lydinčiųjų vakinukų: „Panelės, gal panešti?“ Nors išsiplėšk širdį ir parodyk – aš, aš galiu!.. Tiesa, dabar negaliu. Įsikandu į liežuvį. Kad tik draugė ištemptų iki finišo, kad tik nesustotų. Įveikėm! PAS-KU-TI-NĖS. Bet jau iki tol buvo pradėjęs imt linksmumas – gerai bus ryt susitikti bendramokslius ir sakyti: kelintos, kelintos… pirmos nuo galo, cha cha. O dar tie prižiūrėtojai juokauja. O ir varžytis nebereikia. Ir tas mudviejų susitarimas abiems pradėjo rodytis nei šioks, nei toks. Juk esam pajėgios atlaikyti ir pergalę, ir pralaimėjimą – pasirodo! Be to, šios keistos varžybos mūsų gyvenime jau įvyko – ir ką?
Daugiau niekada taip nesusitarinėjau. Juk dažnai neturiu galimybės rinktis: tenka dalyvauti, dirbti, atlaikyti, siekti, pasirūpinti, eiti, net jei tai rodosi ir ne mano pašaukimas ar aplinkybės. O gal kaip tik mano?
Gyvenimui už akių neužbėgsiu ir iš vakaro neapibėgsiu viską sutikrindama ir užsitikrindama. Kad ir kaip greitai gebėčiau skuosti. Būta visokių situacijų: nuo palaikančio risnojimo iki beatodairiškos pergalės, nuo rėmimosi į kitą iki užgrūdintos ištvermės. Svarbu – pirmyn. Ir nusišypsant.
Vis tenka sau priminti. 🙂
Vilmos Sabutienės tinklaraštis kasdienybe.lt
