Veros Gorbačevos nuotr. (VG Kids and Family Photography)
Keturių vaikų mama ir keturių lopšelių-darželių Abadelė savininkė Ieva Jagminienė šiandien švyti ir apie vyresniųjų dukterų vaikystės žodžiu pavadintus darželius kalba atvirai: milijonų iš šio verslo nesusikrausi, į ankstyvą pensiją neišeisi, bet gali susikurti tinkamai apmokamą darbo vietą, dirbti mėgstamą darbą, veikti, daryti, organizuoti ir jaustis atsakinga už priimamus sprendimus.
Iš pirmo žvilgsnio keistas Ievos įkurtų ir valdomų darželių tinklo pavadinimas turi linksmą šeimos istoriją: kad ir kaip tėvai stengėsi pirmuosius žodžius tariančiai jaunėlei dukrai padėti iš skiemenų „iza“ ir „belė“ teisingai sudėti vyresnės sesės vardą, mažoji, abi žodžio dalis atskirai ištarusi teisingai, vėl jas sujungdavo savaip: abadelė. Tad kai teko galvoti pavadinimą darželiui, geresnio varianto už šį neatsirado – šeimos relikvija tapęs žodis taikliai nusakė verslo esmę.
Verslas pats pirmas – iki tol visada norėjosi, bet vis trūko drąsos. O kad jis būtent toks, lėmė aplinkybės: mano mama sovietiniais laikais buvo darželio vedėja, aš studijavau pedagoginiame institute, bet po praktikos išėjau ir pasakiau, kad dedu riebų kryžių ir gyvenime į mokyklą daugiau nekelsiu kojos. Vis dėlto vėliau padirbėti mokykloje teko ir netgi visai patiko.
Vaikų darželių verslas ėmė kurtis gimus pagrandukams dvyniams – norėjosi trečio vaiko, bet, kaip kartais smagiai nutinka, išėjo trečias ir ketvirtas. Šeima pasamdė auklę, namuose viską užkėlė, užklijavo, užrišo, atitvėrė tvorele ir nė neketino saugia ir didele erdve dalintis su kitų tėvų vaikais. Tik štai Ievai į rankas atsitiktinai pakliuvo straipsnis (nors protingi žmonės sako, kad atsitiktinumų nebūna) apie tai, kad daug vaikų nepateko į valstybinius darželius, kad kuriasi pirmieji privatūs darželiai ir kad siekiant juos paskatinti, šiek tiek palengvinta higienos norma.
„Su vyru pakikenome: pasistatykime keletą lovyčių, pasiimkime keletą vaikų ir mums auklė nekainuos“, – verslo idėjos gimimą 2010 metais prisimena Ieva. O paskui kaip pakikeno, taip ir padarė: patys susikėlė gyventi į antrąjį kotedžo aukštą, o pirmąjį pritaikė vaikų darželiui. Surasti pirmuosius lankytojus, pasak verslios mamos, sekėsi lengvai – į skelbimą iš karto atsišaukė keli vaikai, ir to pakako. Juolab kad daugiavaikės šeimos namuose didesniam būriui ir nebūtų atsiradę vietos.
Tarakonų mokestis
Mūsų herojė neslepia: vaikų darželio verslo mokėsi darydama, vadinamuoju learning by doing būdu, tad klaidų ir nesusipratimų neišvengiamai pasitaikė. „Bet pamažu visko išmokau“, – kaip visada šiltai šypsosi.
Iš pradžių buvo sunku, nes trūko susistemintos informacijos – privatūs darželiai buvo naujas dalykas. Dabar jau rengiami seminarai, kaip juos kurti, iš interneto galima išsitraukti visą sąrašą patarimų. O mums tada teko dirbti intuityviai. Pradedi ką nors daryti – darai kaip savo vaikams, tik daugiau. Kažką susižinai iš kitų sutiktų darželių vadovų, kažką – pasiskambinęs, kažką – tik atvykus patikrinimui.
Ieva svarsto, kad perteklinė biurokratija, ko gero, visiems smulkiesiems verslams yra peilis. Sistema sustyguota taip, kad privalomieji mokėjimai ir prievolės samdyti vieną ar kitą paslaugas teikiančią įmonę privatų darželį ima dusinti nuo pat pirmųjų veiklos dienų. Ir biurokratams nė motais, kad jaunas verslas realiai dar negauna pajamų.
„Pavyzdžiui, mes privalome samdyti įmonę, kuri tikrina, ar įstaigoje nėra tarakonų. Už tai mokame abonentinį mėnesinį mokestį. Kas mėnesį atvykstantis įmonės atstovas pasiklausia, ar pas mus nėra tarakonų. Išgirdęs atsakymą, kad jų nėra ir niekada nebuvo, tarsteli, kad „jeigu kartais atsiras, sakykite, duosime naikinimo priemonių“, apsisuka ir išvažiuoja. Kitą mėnesį vėl kartojasi tas pats“, – anekdotine situacija iliustruoja savo verslo patirtis Ieva.
Pasak darželių savininkės, panašių „tarakonų mokesčių“ yra ir daugiau. Juos verslas privalo mokėti nepriklausomai nuo to, ar naudojasi paslauga – tiesiog tokie valstybinių institucijų sugalvoti nurodymai. „Kai skaitai galiojančią higienos normą, ją logiškai kaip ir galima pagrįsti, bet iš praktinės pusės žiūrint, yra daug perteklinių dalykų. Jeigu pas mus per 6 veiklos metus vaikams valgant niekada neįskrido ir jiems netrukdė valgyti musė, kodėl turėtume ant langų privalomai kabinti tinklelius? Tuo labiau kad samdome įmonę, kuri vis atvažiuoja patikrinti, ar nėra vabzdžių. Jei yra, duoda pakabinti lipnius musgaudžius. Taigi, jei musė atskristų, mes ją turėtume gaudyti, bet dar turime ir užsitverti, kad ji neatskristų“, – higieniniu valdininkų uolumu stebisi verslininkė.
Tiesa, pažeidimų fiksavimas ar baudų skyrimas esą priklauso nuo specialisto geranoriškumo ir interpretacijos. Anot Ievos, yra pakankamai daug reikalavimų, kurių taikymas priklauso nuo to, kaip žmogiškai bus atsižvelgta į situaciją. Pastaruosius dvejus metus Visuomenės sveikatos centre bei Maisto ir veterinarijos tarnyboje stebimas specialistų jaunėjimas, darželių savininkės vertinimu, verslui išeina tik į gera: „Su vyru pasidžiaugiame, kad gal pagaliau leis mums dirbti. Norisi daryti viską taip, kaip reikia, tik tegu netrukdo“.
Darželyje svarbiausia asmeninės savybės
Visus keturis Ievos valdomus darželius lanko vidutiniškai 80 vaikų. Grupėse dirba po auklėtoją, turinčią aukštąjį ikimokyklinio ugdymo išsilavinimą, ir jai padedančią asistentę. Dažniausiai 7 vaikų grupę prižiūri 2 auklėtojos. Jeigu grupėje vaikų dešimt, į talką paskiriamas ir trečias žmogus.
Konkrečios ugdymo krypties, pasak Ievos, Abadelės darželiuose nėra, netaikomos ir jokios specialios pedagoginės metodikos. Ugdymo programa suformuota atsirinkus, darželio pedagogų galva, naudingiausius elementus, kurių paimta ir iš Valdorfo, ir iš Suzuki, ir iš kitų sistemų, bet neperlenkiant lazdos.
Šiuo metu privačių darželių tinkle dirba apie 20 samdomų darbuotojų. Dabartinį kolektyvą nusistovėjusiu vadinanti Ieva atvirauja, kad kaip vadovė yra liberalių demokratiškų pažiūrų ir darbuotojus laiko ne pavaldiniais, o kolegomis. Be to, stengiasi, kad Abadelės darželiuose dirbtų kuo daugiau jaunimo.
Tiesa, pasitaiko, kad pamačiusios, jog darželyje vaikučiai visai maži ir fizinio darbo – pakelti, panešioti, priglausti, sauskelnes pakeisti – kur kas daugiau negu žaidimų ar dainelių, naujai priimtos darbuotojos atsisveikina po pirmos ar antros dienos. O būna, kad į asistentės pareigas atėjusi mergina tiesiog akyse pražysta: domisi, klausia, tobulėja, lanko seminarus. „Taigi, priimdami žmogų, žiūrime ne tik sauso diplomo, bet ir asmeninių savybių, tokių kaip pozityvumas, lankstumas bendraujant su tėveliais, nes tai ypač svarbu dirbant su mažais vaikais“, – pabrėžia mūsų herojė.
Valstybinį darželį lankančių vaikų tėvai džiaugiasi gavę vietą ir, net būdami kuo nors nepatenkinti, verčiau rašo skundus, bet iš darželio niekur neina. Jei tėvams kažkas nepatinka privačiame darželyje, jie apsisuka ir išeina kitur, nes privačių darželių pasirinkimas didelis. Todėl būnu labai dėkinga mamoms, kurios, kilus nepasitenkinimui, paskambina, ateina ir sako, kas buvo ne taip, kas nepatiko.
„Kiek leidžia sveikas protas, stengiamės taikyti taisyklę, kad klientas visada teisus, – tvirtina versli mama. – Tačiau jei matome, kad vaiko gerovei tai mažai padeda, stengiamės pasišnekėti su tėveliais, motyvuodami tuo, kad mūsų patirtis rodo, jog susiklosčiusią situaciją būtų geriau spręsti vienaip ar kitaip. Jauni tėvai kartais turi nerealių lūkesčių, o vyresni būna įpratę, kad už vieną muštą dešimt nemuštų duoda.“
Po savaitės antrojoje pasakojimo apie Ievą ir jos verslą dalyje skaitykite:
Kas tos šeimos, patikinčios vos 8 mėnesių kūdikius Ievos darželių auklėtojoms? „Vienos jų savo atžalai negavo vietos valstybiniame darželyje, o kitos dažniausiai sukasi versle ir nenori prarasti savo įgūdžių, klientų, ryšių“, – vardija Ieva.
