Socialinių tinklų rautas išmetė kažkokios mamiškos grupės įrašą iš serijos nebegaliu/nebenoriu/nebežinau.
Įkandin – šimtai komentarų, tas pats per tą patį: du (tik du!!!) vaikai, naujas darželis, o kas bus jeigu sirgs/nenorės eiti, seno darbo ne(be)noriu, naujo (ne)galiu, hobių (ne)turiu, savęs (ne)jaučiu, psichoterapija brangu ir nepadeda, HELP!
Gerai, kad dalinasi, kaip jaučiasi ir ieško palaikymo.
Blogai, kad į bet kokį konstruktyvesnį pasiūlymą reaguoja neigimu, atmetimu ir geležiniu argumentu „ne dabar, kažkada vėliau֧“.
Vėliau geriau nebus. Kuo ilgiau atidėliosi, tuo bus tik blogiau.
Čia kaip skylė dantyje: iš pradžių maža ir neskauda, paskui supūliuoja žandikaulis ir lieka iškirmijęs dvokiantis krateris. Sakau tai iš savo pusšimčio metų patirties, kurios 1/3 įgyta seno kirpimo kaime.
Seno kirpimo kaimas – tai tokia vieta, kur žmonės gamtos ir gyvenimo išmuštruoti tiesiog eiti ir daryti po nevalia. Per nenoriu, per negaliu, per nemoku, per lietų ir sniegą, per krikštynas ir laidotuves. Bet – eiti ir daryti, nes darymas yra ir mokymasis, o tuo pačiu ir vienintelė sąlyga išgyventi.
Nes jeigu tu nepamelši ir neperkelsi tos sužvėrėjusios baubiančios karvės, ji nepasimelš ir nepersikels pati, o svetimo žmogaus neprisileis. Vadinasi, keliesi ir varai.
Nes jeigu tu nepalaistysi ir nenuravėsi savo perdžiūvusio ir apžėlusio daržo, niekas kitas irgi nenuravės, o žiemą elementariai neturėsi ką ėst, nes kaimo parduotuvėje bulvėmis nei prieš 50 metų, nei dabar neprekiaujama. Ir niekam dėl to, kad tu neturi ką ėst, galvos neskaudės. Vadinasi, keliesi ir varai.
Nes jeigu tu vasarą neprisiruoši malkų žiemai – nenusipirksi, nesukaposi, neišdžiovinsi, nesukrausi malkinėj – žiemą stipsi, stips ir tavo vaikai (šunys tais laikais dar gyveno lauke). Vadinasi, keliesi ir varai.
Jeigu tu neturi fizinių jėgų visam šitam ūkiui apgerbti ir dar baidaisi žmonių, o tai reiškia – negali paprašyti jų pagalbos, tau šakės. Vadinasi, atsikeli, pasismailini liežuvį, primeti, kiek gali mokėti už vieną ar kitą paslaugą – ir varai.
Seno kirpimo kaimas – tai tokia vieta, kur žmonės gamtos ir gyvenimo išmuštruoti tiesiog eiti ir daryti po nevalia. Per nenoriu, per negaliu, per nemoku, per lietų ir sniegą, per krikštynas ir laidotuves. Bet – eiti ir daryti, nes darymas yra ir mokymasis, o tuo pačiu ir vienintelė sąlyga išgyventi.
Karvės melžt padoriai neišmokau, daržų ravėt nekenčiau, malkas kapot buvo nuobodu, užtat skaičiau knygas, kad patekčiau į miestą.
Mieste jau daugiau kaip 30 metų senu kaimišku papratimu vis dar keliuosi ir varau: per nenoriu/negaliu/nemoku/bijau – jei reikia, ankstų rytą ir gilią naktį, per rudens pliurzą ir vasaros kaitrą, per gimdymą, vaikų ligas, ekonomines ir geopolitines krizes bei sostinės kamščius.
Kas man iš to? Žinojimas, kad GALIU. Galiu sugalvoti, įveikti, išspręsti beveik viską ir beveik visomis aplinkybėmis. Likęs beveik yra ne mano valioje, ir man telieka ugdytis nuolankumą tam priimti.
Taigi, mielos gyvenime pasiklydusios mamos, kelkitės ir varykit į kaimą. Su visais vaikais, vyrais, šunimis ir kačiukais.
Įsigykit ožką, vištų, pushektarį hipsterinio daržo, dešimt kubų pusžalių malkų. Būtinai atsijunkit wifi ir mobiliuosius duomenis, nes jums turi rūpėti tik savas, o ne svetimas gyvenimas. Skaitykit knygas.
Fizinis darbas gryname ore tikrai gydo, o akistata su gamtos neišvengiamybe ugdo valią, pasitikėjimą savimi ir bendruosius gebėjimus.
Čia yra tik mano kaip keturių vaikų mamos iš kaimo nuomonė, kurios niekam neprivaloma laikytis. Gyvenkite savo galva.
