Kai nori, kad sveikas maistas taptų tavo vaistas, žinovai pataria prie jo pereiti mažais žingsneliais. Staiga pradėti misti vien morkomis ir brokoliais – ne išeitis, juolab kad nuo tokios mitybos gera nuotaika vargu ar atsiras.
Gydytoja dietologė Rūta Petereit pataria, kaip nesunkiai pereiti prie subalansuotos mitybos ir užtikrina, kad pradėti gyventi sveikai niekada nevėlu. O aktorė Kristina Savickytė-Damanskienė dalijasi mažomis gudrybėmis, kaip prie sveikos mitybos pratina septynmetį sūnų.
Jokių kardinalių pokyčių
Auksinė taisyklė – viską daryti mažais žingsneliais. Rūta Petereit sako, kad norintys gyventi sveikiau, neturėtų imtis kardinalių pokyčių. Staiga pradėti misti vien morkomis ir brokoliais – ne išeitis, nes tai paprasčiausiai neveikia.
Daryti viską reikia pamažu ir suprasti, kad jeigu keičiasi gyvenimo būdas, tai turi virsti natūraliais įpročiais. Pakankamai gersiu vandens, žiūrėsiu produktų etiketes. Rinksiuosi produktus, kuriuose mažiau cukraus. Pavyzdžiui, įsivesiu taisyklę, kad šią savaitę valgysiu produktus, kurių 100 gramų yra mažiau nei 5 gramai cukraus. Taip žymiai lengviau, nes išsikeliama užduotis nereikalauja didelių valios pastangų.
Gydytoja pataria susidaryti mitybos dienotvarkę: susižymėti, kokiu metu ir ką valgome. „Tada žmogus kitom akim pažvelgia. Nėra idealių žmonių. Visi kur nors suklumpame. O savistabos pagalba galime sau padėti arba kreiptis į specialistus“, – sako ji.
Dar, pasak gydytojos dietologės, jokio maisto visiškai atsisakyti nereikia. Draudimais tik darome sau meškos paslaugą.
„Reikia savęs paklausti: „Ar aš to noriu? Ar tai mano sveikatai palanku?“ Kuo labiau drausim, tuo labiau norėsis to produkto. Jei jaučiate silpnybę šokoladui, reikėtų savo dienoraštyje pažiūrėti, kuriuo paros metu aš to šokolado noriu. Jeigu noriu po pietų, galbūt nepakankami buvo mano pietūs. O gal noras kilo po nemalonaus skambučio, patirto streso. Natūralu, kad žmogus nori nusiraminti. Saldus maistas ne tik pakelia cukraus kiekį. Smegenyse išsiskiria ir laimės hormonas dopaminas – žmogus atsipalaiduoja“, – aiškina gyd. R. Petereit.
Specialistė primena, kad atsipūtimui nebūtinas maistas – atsipalaiduoti galima ir kitais būdais: pavyzdžiui, paskaityti įdomią knygą, pažiūrėti filmą arba leistis į 10 000 žingsnių pasivaikščiojimą, nes tai taip pat skatina dopamino išsiskyrimą.
50-metė negali valgyti kaip 20-metė
Vakarų pasaulyje sparčiai populiarėja dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) filosofija. „Jeigu noriu traškučių, galiu jų nusipirkti, su draugais, šeima ar vienas paskanauti. Bet darau tai dėmesingai: pasižiūriu, pauostau, mėgaujuosi. O ne alkanas sušlamščiu. Nieko tokio, jei vieną ar du kartus per savaitę suvalgysi šokolado. O galbūt mes tinkamą šokoladą pasirinksim. Su mažai cukraus ir daug kakavos“, – sako gydytoja dietologė.
Gydytoja patikina, kad pokyčiams niekada nevėlu. Tačiau tai nereiškia, kad sveikatai palankią mitybą galime atidėti vėlesniems gyvenimo tarpsniams.
„Amžiaus limito nėra. Tik reikia atsiminti, kad mes nuo vaikystės turime paisyti sveikatai palankaus gyvenimo būdo taisyklių. Nuo 30 metų amžiaus mūsų medžiagų apykaita lėtėja. Kuo vėliau suprasime savo įpročius, tuo sunkiau bus. Penkiasdešimtmetis maitintis taip kaip dvidešimtmetis nebegali. Poreikiai darosi mažesni“, – žiniasklaidai išplatintame pranešime sako gydytoja dietologė.
Svarbu nepamiršti, kad mityba tėra vienas sveiko gyvenimo komponentų. Visumai pasiekti reikalingas poilsis, miegas, streso valdymas, fizinis aktyvumas.
Vaiką pratina pasirinkti
Aktorė ir renginių vedėja Kristina Savickytė-Damanskienė mitybą vadina „amžinu ieškojimu“, tačiau mano, kad sveikų įpročių vaikams priverstinai diegti nereikia – pakanka sukurti jų susiformavimui palankią aplinką.
„Nebandau vaikams diegti, ką jie turi valgyti, bet stengiuosi, kad namuose būtų daržovių, visada egzistuotų alternatyva. A – papildymas ir maisto įvairovė. B – alternatyva nepilnaverčiams užkandžiams“, – sako aktorė.
Septynmečio Motiejaus mama pasakoja suteikianti vaikui pasirinkimo laisvę, tačiau pasirūpina, kad blogos alternatyvos paprasčiausiai nebūtų.
Man visai padeda tokia gudrybė. Aš neklausiu tiesiog „ko tu nori?“, nes tada jis pasiklys arba užsimanys picos, makaronų. O man juk patiktų, kad kviečių produktų jis vartotų mažiau. Tad aš jam pasiūlau rinktis iš kelių variantų. Pavyzdžiui, kokią košę valgysi? Ryžių ar grikių? Abu pasirinkimai sveiki. Dažniausiai pasirinkimai būna du. Tik tie, kurie man patinka. Manau, čia yra gudriausias mano laimėjimas.
Aktorė nemano, kad vaikams galėtų susisukti galvos, bandant pasirinkti švediško stalo principu mokyklose tiekiamą maistą: „Pasirinkimas vis tiek bus iš dviejų, trijų variantų. Manau, tai yra puikus būdas pasirinkti. Švediško stalo principas man iš esmės patinka“.
Kai Motiejus lankė Valdorfo darželį, ten buvo mokomas valgyti tiek, kiek jis nori. Vaiko klausdavo: „Kiek tu norėsi? Mažai, vidutiniškai ar daug?“ Vaikas gali pasirinkti „mažai“ ir, jeigu jam patiko, pasirinkti pakartoti. Taip vaikas mokosi priimti sprendimą. Jis kviečiamas įsivertinti, koks jo apetitas. Pasak Kristinos, tai geriau nei tiesiog pasodinti vaiką prie lėkštės ir pasakyti, kad čia yra tavo norma ir tu turi tiek suvalgyti.
Vis tiek mėgdžios tėvus
Dažnas įsitikinimas, kad vaiką reikia skatinti valgyti. Visgi Kristina pastebi, jog pati atžala, o ne mama pajaučia sotumo jausmą.
Stengiuosi neversti vaiko suvalgyti visko, kas lėkštėje, jeigu jam dabar tiek nesinori. Aišku, tokiu atveju turi užtikrinti, kad jis neužkandžiautų, neprigertų saldžių gėrimų dar iki valgymo. Ne aš galiu nuspręsti, kada vaikas sotus, o tik jis pats. Bet šitoj vietoj labai sunku su močiutėmis. Jos dažniausiai nori, kad suvalgytų viską.
Sūnui į priešpiečių dėžutę pašnekovė įdeda vaisių, daržovių arba riešutų: „Obuolys, morka, kaliaropė. Tinka bet kas, ką tuo metu turime namuose. Papjaustai net ir tą patį obuolį, nuskuti morką ir sudedi gabaliukais, kad jam būtų smagiau valgyti. Vaikui patinka, kai morka būna pagaliukais supjaustyta. Kitas variantas – riešutai ir džiovinti vaisiai. Dažniausiai varijuojam tarp šitų dviejų, kad išvengtume monotonijos.“
Žinoma, namų erdvėje sukontroliuoti vaiką gana lengva. Tiesa, nuo nesveiko maisto jo neatribosi, tad nereikėtų baimintis, išėjus vaikui į mokyklą namuose įdėtas triūsas nueis perniek. „Gyvename tarp kitų žmonių. Mano vaikas gal kartais nusiperka čipsų. Nemanau, kad numirs, jeigu su draugais jų suvalgys. Namuose jų nėra. To pakanka. Nuo viso pasaulio tu jo neapsaugosi“, – įsitikinusi Motiejaus mama.
Galiausiai ji primena universalią tėvystės taisyklę – vaikas auga ir ugdosi tėvų pavyzdžiu.
„Jeigu liepsiu nešiukšlinti, bet pati eisiu mėtydama atliekas, mano žodžiai neturės jokios reikšmės. Atrodysiu juokingai. Natūralu, kad tu, kaip tėvas, jausdamas atsakomybę už vaiko ugdymą, turi savo pavyzdžiu daryti atitinkamus sprendimus. Jeigu čipsų ir kolos nėra namuose, gerai. Bet jeigu nusipirkau kolos sau, vadinasi, pasidalinsiu ja ir su vaiku. Mitybai galioja tokie pat dėsniai kaip ir emocijų valdymo ar socialinio bendravimo įgūdžiams. Jeigu nori, kad vaikas pasisveikintų su žmonėmis, ir pats kitiems sakai „Labas“. Būdamas tėvas, iš principo turi tapti geresniu žmogumi“, – tvirtina Kristina.
Bandomasis projektas moterims Geros nuotaikos programa pilotinėse Kazlų Rūdos ir Visagino savivaldybėse metu įvairaus amžiaus moterys ir vaikai ne mažiau kaip 2 kartus per savaitę sportuoja ant minibatutų ir stengiasi kasdien nueiti ne mažiau kaip po 10 000 žingsnių, kurie fiksuojami išmaniaisiais prietaisais.
Projektu siekiama paskatinti moterų fizinį aktyvumą ir leisti patirti daugkartiniais moksliniais tyrimais įrodytą jo naudą psichoemocinei būklei, taip pat formuoti sveikatai palankios gyvensenos įgūdžius.
