Šeštoji taisyklė šneka apie pagrindų pagrindą, ant kurio stovi finansinis raštingumas: kainoms krintant reikia pirkti, o kylant – parduoti. Septintoji jai antrina: pinigai turi suktis apyvartoje.
Našiausiai dirbantys verslininkai iš visų mano sutiktųjų yra ne kokie nors deimantų prekeiviai ir net ne Rolls-Royce džentelmenai. Tai – berniūkščiai, gatvėse pardavinėjantys laikraščius. Štai kaip dirba vienas toks mano pažįstamas mažasis laikraštininkas: šeštą ryto jis įsiveržia į redakcijos platinimo skyrių ir už visas savo gyvenimo santaupas – dvidešimt dolerių – gauna dvidešimt rytinio laikraščio egzempliorių. Laikraštį jis pardavinėja po dolerį trisdešimt, taigi pardavęs dvidešimt egzempliorių, gauna šešis dolerius pelno.
Tada jis vėl bėga į redakciją, vėl investuoja visą savo turtą (dabar jau dvidešimt šešis dolerius), ir viskas prasideda iš pradžių. Visos jo lėšos apyvartoje, jos „dirba“.
Iki vienuoliktos tokiu būdu jis parduoda gerokai per šimtą laikraščio egzempliorių, taigi jo pelnas per penkias darbo valandas yra apie 200 procentų! Ir dar: jis nerizikuoja nė vienu centu, nes jo neparduotus laikraščius redakcija priima atgal ir grąžina už kiekvieną po dolerį. Rizika – nulis, pelnas – 200 procentų per pusę dienos! Ar norėtumėte turėti tokį verslą?
Jūs pasakysite, kad tas pavyzdys ištrauktas iš konteksto. Taip, aš nesiūlau jums eiti pardavinėti laikraščių (nors jei vaikystėje to nedarėte, tai tikrai daug praradote) – aš tik kalbu apie tam tikrą idealų ir sektiną verslo modelį, kuris, pritaikytas kitose srityse, galėtų garantuoti didžiulį pelną.
Remdamiesi šiuo pavyzdžiu, galime suformuluoti didįjį finansų ir verslo pasaulio dėsnį: kapitalo judėjimas yra kur kas svarbiau už jo dydį.
Todėl, pavyzdžiui, kepėjas, investavęs į savo verslą mažiau nei, tarkime, juvelyras, gali uždirbti daugiau už pastarąjį, nes pinigus paversti miltais, miltus – duona ir duoną – pinigais tetrunka vieną parą. O pinigus paversti deimantais ir pagamintus iš jų papuošalus – pinigais gali prireikti ir metų. Todėl kepėjas, jei sumaniai vadovauja savo kepyklai, turi daugiau galimybių praturtėti už sumaniai dirbantį deimantų pirklį.
Viena menko įmonių pelningumo priežasčių yra jų kapitalo užšaldymas. Jų produkcija dulka sandėliuose, jų prekės užsistovi lentynose, o apyvartoje dalyvauja tik nedidelė dalis lėšų. Kartais – tik trečdalis. Verslo pasaulyje apstu brangių, tačiau visai nenaudingų daiktų. Turėkite galvoje štai ką: geriau turėti šimtą dolerių apyvartoje nei už tūkstantį nupirktų prekių, jeigu jos dulka lentynose. Šiandien nusipirkai – rytoj pardavei. O dar geriau taip: iš ryto nusipirkai, iki pietų pardavei – kaip tas mažasis laikraštininkas.
Jeigu tikėtina, kad vienos ar kitos prekės pirkėjai greitai neišpirks, geriau jos apskritai neturėti. Verslo esmė – judėjimas: pinigai – prekės – pinigai. Bemaž kiekvienas verslininkas, paklaustas, ko jam labiausiai trūksta, atsako „pinigų“. Atsakymas klaidingas. Teisingas atsakymas turėtų būti „pinigų, kurie yra apyvartoje“.
Kiekvienas apyvartoje esantis doleris – tai mažytė pinigų darymo mašina. Paleidote dolerį, jis grįžo su kitu doleriu, ir taip toliau…
Aštuntoji taisyklė: nebijokite skolintis. Apie tai skaitykite po savaitės.
Šiuos finansinio raštingumo patarimus rengiame remdamiesi garsaus kanadiečių žurnalisto Herberto Newtono Cassono (1869-1951) mintimis apie pinigus, gimusiomis dar praėjusio amžiaus viduryje. Nepaisant to, esame tikri, kad pono H. N. Cassono įžvalgos aktualios po šiai dienai ir gali padėti išsiugdyti verslininkės mąstymą.
Taip pat skaitykite: Finansinis raštingumas, arba Kaip elgtis su pinigais versle (5 taisyklė) SODROS išmokos: mamos dažniausiai klausia Individuali veikla: jei gimdysi kitąmet, mokesčius mokėk avansu (SODROS komentaras)
