Kalbu ne apie materialias vertybes. Kalbu apie mūsų asmenybes.
Turime pripažinti, kad esame linkę nukrypti į patogumus. Nusprendžiame laikytis dietos, po kelių dienų apie tai užmirštame ir vėl varstome šaldytuvo dureles kaip įprastai. Pradedame sportuoti, bet randame priežasčių, kodėl nustoti tą darius arba net neieškoję priežasčių tiesiog nebesportuojame. Pažadame sau, pavyzdžiui, kas mėnesį perkaityti po knygą bei pažiūrėti po vieną motyvacinį seminarą ir… to nedarome.
Taigi esame linkę nukrypti į patogumus. Kodėl? Nes taip patogiau. Bet ar tai geriau mums? Vienareikšmiškai ne. Kodėl?
Nes dorybė, kuri vadinasi „valia“, yra neugdoma.
Nes užkertame kelią tobulėjimui, tampame daug šnekančiais ir daug žadančiais, tačiau iš tikrųjų stovime vietoje.
Nes neformuojame gerųjų įpročių, vietoj blogųjų (drybsojimo prie teliko).
Žinodami prigimtinį polinkį nukrypti į patogumus, galime laiku pasakyti sau stop ir grįžti į tą kelią, kuriuo nusprendėme eiti. O kelias bus aiškesnis, jei į iš anksto jį nubrėšime popieriuje, aprašysime, kur norime būti po metų, po penkerių, dešimties.
Ir dar: dažnai pradėję žiūrėti filmą, jį baigiame, net jei mums nepatinka, nes galvojame „pradėjau, reikia pabaigti“. Būtų nuostabu, jei tai taikyme ne filmų žiūrėjimui, o užsibrėžtų tikslų įgyvendinimui, ar ne tiesa?
O pabaigai norėčiau palinkėti likti sąžiningomis… su savimi!
