Deimantų verslo ir Tarptautinio gemologijos instituto sertifikuotas deimantų ekspertas Edvardas Sadovskis teigia, kad deimantai ir briliantai yra ne tik žmonių mėgstamas blizgutis, bet ir saugi, patogi investicija, atlaikanti krizes bei kataklizmus.
Edvardas Sadovskis dirba su tarptautinėmis didžiausiomis įmonėmis, prekiaujančiomis deimantų biržoje ir veikia kaip atsiskleidęs tarpininkas. Verslininkas teigia neatstovaująs jokioms konkrečioms įmonėms ar prekių ženklams.
„Aš turiu prieigą prie didžiausių kompanijų ir kaip brokeris galiu žmogui ar įmonei surasti vieną geriausių pasiūlymų visame pasaulyje. Norimą brangakmenį jis pirks iš labai didelių tarptautinių kompanijų, prie kurių bet kas neprieitų. Tos kompanijos kalbasi tik su pažįstamais ir rekomenduotais asmenimis“, – pabrėžia pašnekovas.
Deimantai, briliantai, auksas, brangenybės. Kodėl žmonėms jų reikia?
Kodėl žmonėms patinka? Tikrai ne vien todėl, kad gražu ir blizga. Žinoma, tai prabangos atributas, simbolis. Kartu tai ir meilės išraiška. Jeigu tu deimantą dovanoji, nesvarbu, kam – išreiški meilę, parodai dėmesį. Jeigu tu nešioji papuošalą su briliantais, tai aišku – čia yra simbolis to, ką pats brangini. Gavęs tokią dovaną atsimeni, nešioji širdyje žmogų, kuris dovanojo.
Yra ir vardų – Deimantas, Deimantė.
Žinoma. Juk ir komplimentai būna: „Mano deimančiuk, mano perle“ ir pan. Tai gyvenimo grožis, ir žmonės visada norėjo bei norės juo mėgautis. Tradicija, priminsiu, pasipiršti mylimam asmeniui įteikiant deimantinį žiedą, prasidėjo 1477 m. Tada Austrijos erchercogo Maksimilijono, būsimojo Šventosios Romos imperijos imperatoriaus, mylimoji Marija Burgundietė gavo žiedą būtent su briliantu, M raidės formos. Turtingos moterys pirmą kartą pasidavė jausmui „noriu tokio kaip jos“. Ir žmonių norai reiškia labai daug.
Kartais manoma, kad deimantas turi labai stiprią energetiką. Ką galvojate apie tai?
Nieko keista, kad taip galvojama. Juk briliantas vertinamas kaip kiečiausias, tvirčiausias brangakmenis, kuris turi labai daug energetinių ir kitų savybių. Bent jau tikra yra tai, kad deimantas – kiečiausias brangakmenis. Iš čia ir jėgos, patvarumo įvaizdis: stiprių, patvarių santykių, amžinos meilės ir pan. Juk net ir dainų esama, kad „kai kurios širdys yra deimantai“.
Kaip daugiavaikis tėvas manyčiau, kad savo vaikams dovanodamas natūralius deimantus, jausčiausi, kaip dabar madinga sakyti, tvariau, nei dovanodamas akcijas ar obligacijas.
Eikime prie piniginės dalies. Tokia investicija gali būti gelbėjimosi ratas ar inkaras? Ką rodo praktika?
Viskas priklauso nuo to, ko tu nori pasiekti, kokio rezultato ieškai. Bet galiu, gal net pasikartodamas, užtikrinti, kad deimantai visada yra saugiausia investicija. Būtent, kad išsaugotum tai, ką turi. Net kai kyla krizės, nestabilumai, ši investicija iš principo tampa geriausiu pasirinkimu. Karų, epidemijų, krizių metu kaina tik kyla. Kaip daugiavaikis tėvas galiu pasakyti, kad veikiau jau manyčiau, jog savo vaikams dovanodamas natūralius deimantus jausčiausi, kaip dabar madinga sakyti, tvariau, nei dovanodamas akcijas ar obligacijas.
Iliustruoti galite? Juk visa filmografija pasakoja, kad būtent deimantus ir norima vogti, dėl jų žudyti. Yra žmonių, manančių, kad deimantas automatiškai krauju kvepia.
Istorija iliustruoja pati. Ką norėjo actekų imperiją nukariavę konkistadorai iškvosti iš indėnų belaisvių? Kur paslėptos brangenybės. O brangenybes slėpę valdovai net pagalbininkus užmušdavo, idant negalėtų išduoti, kur slėptuvė.
Pinigai, akcijos, kaip minėjau, ir dabar nestabilu. Vieną rytą gali būti taip, vakare jau kitaip. Bet tik ne deimantai. Kuo didesni neramumai, tuo labiau šokteli deimantų kaina. Nėra tokios antros vertybės, kurią būtų galima taip patogiai gabenti, saugoti. Tai saugiau nei pinigai. Mat brangakmenis visiškai nebijo nieko, nei oro sąlygų, nei kitų nepalankių aplinkybių.
Kitas dalykas – deimantai užima labai mažai vietos. Tu jį gali laikyti arba paslėpti kur tik nori. Galima net ir seifą išsinuomoti – nedidelį, užtenka paties mažiausio, nes akmenukai labai maži. Ir tu gali tų mažų daikčiukų paslėpti didelei sumai. Ši vertybė labai lengvai transportuojama. Galima netgi kišenėje ar rankoje nešti. O tokios pačios vertės aukso ar papuošalų lagamine nepaneši. Deimantai – gera turto ir svorio vieneto koncentracija.
Legendinė Holivudo aktorė Marilyn Monroe sakė, kad deimantai yra geriausi merginų draugai. Tačiau šiais laikais juos mažai kas bedėvi, nes brangenybės esą vilioja vagis. Ar žmonės nebijo nešioti tokių brangių papuošalų?
Jūs ir vėl apie tą patį… Aš manau, kad per daug čia grožinės literatūros, filmų poveikio. Jie suformavo tokią nuomonę – net nesvarbu, ar istorijos išgalvotos, ar tikros. Tikrų irgi būta ir bus, bet jos gausiai aprašomos, iškraipomos ir ekranizuojamos, nes yra rezonansinės, išskirtinės. Tikrovėje deimantai – vienas iš tokių nepopuliariausių, manau, produktų, kurį piktadarys, jei nėra kvailys (nors tokių irgi pasitaiko), norėtų pavogti. Vogti deimantus – nepatogus nusikaltimas. Auksą arba pinigus galima lengvai ir nepastebimai realizuoti, nes sunkiai atskirsi, kieno čia auksas ar kieno banknotas. Bet, sutinku, kad deimantai atkreipia didesnį sukčių dėmesį – iš dalies ir todėl, kad parodo žmogaus statusą.
Investicijų į deimantus ekspertas Edvardas Sadovskis brangakmenius kaip turto klasę vadina geriausiu pasirinkimu neramiais laikais.
Bet juk vogtos brangenybės gali būti atpažintos. Ypač, jeigu kurtos meistro pagal individualų užsakymą.
Būtent – jei labai individualios. Jeigu dirbinys auksinis, be brilianto, jį galima perlydyti į gabalą aukso, ir viskas. O su briliantu nieko nepadarysi. Jis turi būti toks, koks yra. Kiekvienas akmenukas – unikalus kaip piršto antspaudas. Didesnius, brangesnius akmenis teks pardavinėti per profesionalus – žmones, kurie supranta, ką perka, kas parduodama ir kiek kainuoja. Informacija, kad vienas ar kitas briliantas buvo kažkur pavogtas, šiuose sluoksniuose tikrai yra labai greitai ištransliuojama, ir visi apie šį faktą sužino. Tas, kuris briliantą pavogtų, dešimtmečiais neturėtų jo kam parodyti, nes jį tiesiog labai greitai pagautų. Tam irgi yra etikos kodeksas.
O kas bus, jei atneši į lombardą?
Lombardai neims tokių briliantų, nes negali jų tinkamai įvertinti. Lombardai ima tai, ką tikisi greitai parduoti, ir ne daugiau. Briliantą vogti iš esmės nėra didelės prasmės. Aiškinu dar kartą: geriau jau vogti auksą, pinigus arba automobilį. Nors vogti, aišku, išvis nieko nereikia.
Pavogus automobilį, galima perkalti kėbulo numerį. O ant brilianto galima įšlifuoti kokį nors ženklą?
Galima, bet tam reikia kreiptis į profesionalus. Brilianto negalima nušlifuoti jokiu kitu daiktu, kaip tik kitu briliantu, ir tai gali padaryti tik profesionalioje gamykloje. Tai reiškia, kad tą akmenį reikia nuvežti į kitą valstybę. Jokia gamykla jo nepaims, jeigu supras, kad briliantas yra vogtas. Ypač, jeigu bus prašoma nušlifuoti numerį ir sumažinti svorį – tada niekas net nesuabejos, kad akmuo vogtas. Kas prisiims tokią riziką? Žodžiu, tikimybė pavogus sėkmingai jį realizuoti – labai menka. Nebent tas vagis nori jį kur nors užkasti ar anūkams palikti.
Tačiau egzistuoja pamišę kolekcininkai, įsirengę vogto meno slėptuves, kuriose grožisi meno kūriniais ir niekam jų nerodo.
Žinoma, tokių keistuolių yra. Tačiau briliantas, palyginus su meno kūriniu, yra mažas. Jį lengviau gabenti ir turėti nepastebimai. Jeigu veši paveikslą ar skulptūrą, net ir kiti vagys pamatys, supras. O briliantas tiek mažas, kad jo tiesiog nerastų arba nežinotų, kur ir kas gabena.
Jeigu, pavyzdžiui, šeimą ištiko krizė, liga ar dar koks nenumatytas įvykis – kur briliantą reikėtų parduoti legaliai?
Nebrangius briliantus – pas juvelyrą. Dažniausiai tai populiarių juvelyrinių dydžių briliantai, kuriuos galima pamatyti salonuose. Galbūt pardavimas įvyks ne tą pačią dieną, bet tikrai pakankamai greitai.
Jeigu kalbame apie tokius briliantus, kurie kainuoja šimtais tūkstančių, – tai jau kita lyga. Reikėtų eiti per profesionalus: deimantų biržas ar jų atstovus. Šiuo atveju juvelyrai brangesnį deimantą galėtų padėti parduoti tik tuo atveju, jeigu žinotų, kad yra klientas, kuris tokio ieško. Norint tikrai saugiai pirkti arba parduoti deimantą už protingą kainą, reikia tarptautinio lygio profesionalo, tokio kaip aš.
O kokios galimybės apdrausti tokį turtą kaip briliantai?
Iš principo galima tai padaryti, bet tokiose šalyse kaip Lietuva šis procesas gana sudėtingas. Ten, kur yra seniai veikianti didelė deimantų ir jų draudimo rinka, draudimo kompanijos be problemų tai daro. Pavyzdžiui, kai kuriuose Armėnijos, Dubajaus, Šveicarijos bankuose briliantus netgi galima įkeisti, teoriškai – net kaip nekilnojamąjį turtą. Lietuvoje deimantus apdrausti įmanoma, bet yra daug visokių papildomų reikalavimų.
Ateina klientas ir nori pusės karato deimanto. Kiek tai kainuotų?
Čia panašiai, kaip sakyti – noriu automobilio, ketverių durų ir raudonos spalvos. Kalbant tiek apie automobilius, tiek apie deimantus, yra labai daug charakteristikų. Jeigu kalbame apie baltą deimantą, kaina nebus įspūdinga. Bet vėlgi, kas yra pusė karato? Jeigu deimantas rožinis, raudonas ar mėlynas, jis gali kainuoti daug milijonų. O jeigu koks nors purvinas, pusė karato gal ir kainuos šimtą eurų.
Pagrindinė iliustracija – asociatyvinė iš © CANVA
Pašnekovo nuotrauka – iš asmeninio archyvo.
