Ko gero pats universaliausias viso pasaulio tėvus vienijantis dalykas yra vaikų tingėjimas mokytis, nenoras ruošti namų darbus, apatiškas požiūris į mokslą. Švietimo ekspertų teigimu, dažnai tėvai patys sau padaro meškos paslaugą, pernelyg susikoncentruodami į vaiko gaunamus pažymius, o ne į jo pastangas mokantis naujų dalykų – tai silpnina vidinę vaiko mokymosi motyvaciją, gali atimti drąsą klysti ir norą imtis naujų ar sudėtingesnių užduočių.
Pasak edukologijos mokslų daktarės, VšĮ „Vaikų ugdymas“ įkūrėjos Sigitos Burvytės, vaikų gebėjimai, kaip ir noras mokytis, formuojasi jiems bendraujant su artimiausios aplinkos žmonėmis. Vieniems vaikams labiau pasiseka, nes jie turi jautrius šeimos narius, kurie pastiprina vaikų prigimtinį smalsumą ir padeda jam atsiskleisti, o kitiems tėvai savo gerais norais atima drąsą eksperimentuoti, klysti ir ieškoti naujų pažinimo sričių.
„Labai dažnai tėvai akcentuoja, kad vaikas turi pasiekti aukštų akademinių pasiekimų, o kai to nepavyksta padaryti, dažnu atveju yra keičiama aplinka – mokytojai, mokyklos, bet tai nepadeda vaikams išsiugdyti stokojamus mokymosi įgūdžius, kurie ir yra pagrindinė nenoro mokytis priežastis. Problemos nėra sprendžiamos iš esmės, ieškant vaiko gerovę lemiančių sprendimų. Mokymasis yra pasiruošimas gyvenimui, o ne tik atsiskaitymas pažymiui. Aišku, visa švietimo sistema taip sudėliota, kad į pirmą planą iškeliami akademiniai vaikų pasiekimai, reitingai, aukšti balai dažnu atveju yra svarbiau už vaiko emocinę gerovę. Tačiau moksliniai tyrimai atskleidžia, kad žmogaus laimę ir gyvenimo kokybę didžiąja dalimi lemia socioemocinių kompetencijų kokybė“, – sako dr. S. Burvytė.
Vertinti ne tik rezultatą, bet ir pastangas
Natūralu, kad tėvai nori, jog jų vaikai gerai mokytųsi, o dešimtukai yra to įrodymas. Tačiau aukščiausi pasiekimai neturėtų tapti vienintele siekiamybe – pasak pašnekovės, negalima vaikui siųsti žinios, kad jis reikšmingas tik tada, kai gauna aukštus įvertinimus. Tokiu atveju iškyla pavojus vaikui jausti nuolatinę įtampą ir baimę gauti blogą pažymį, vaikai bijo suklysti ir nesiima sunkesnių iššūkių ar užduočių.
„Taip nutinka, kai tėvai vaiką pastebi ir pagiria tik jam gavus dešimtuką, kokioje nors veikloje užėmus pirmą vietą, o jam likus kažkur per vidurį – nekreipia dėmesio. Kas tada, jei vaikui dešimtuką gauti pavyksta tik kartą per metus, kad ir kiek jis stengtųsi? Be to, vaikas gali būti gabus kitur, tačiau fokusuodamiesi vien į akademinius pasiekimus tėvai gali to nepastebėti, kas trukdys vaikui save atrasti ir išreikšti. Liūdniausia, kad kartais tėvai dėl aukščiausių vaikų akademinių pasiekimų yra pasiryžę aukoti net tarpusavio ryšį“, – aiškina dr. S. Burvytė.
Jos teigimu, moksliniai tyrimai atskleidžia, kad žmonių gyvenimo kokybę nulemia ne akademiniai pasiekimai, o socioemocinių kompetencijų kokybė. Svarbu, kad vaikas gerai save pažintų, gebėtų atpažinti savo emocijas, jausmus, mokėtų tinkamai juos išreikšti, sugebėtų kurti tinkamus santykius su bendraamžiais, mokytojais, susivoktų, kokioje situacijoje jis yra ir kaip toje situacijoje reikia elgtis. Pernelyg didelis fokusas į akademinius pasiekimus gali atimti galimybę formuotis tokioms savybėms.
Pašnekovė sako, kad susikoncentravimas vien į rezultatus nėra teisinga kryptis ir norint paskatinti vaikus mokytis. Faktas, kad ne visiems vaikams vienodai gerai sekasi ir toli gražu ne visi bus mokslininkais Todėl reikalingas platesnis požiūris į mokymosi procesą, kreipiant dėmesį ir į vaikų pastangas siekiant rezultato.
„Yra atliktas įdomus tyrimas su dviem trečiokų klasėmis. Vienos klasės mokiniai buvo giriami už gerus rezultatus, o kitos – už pastangas, pasiryžimą spręsti sunkesnius uždavinius. Po mėnesio patikrinus, kaip vaikams sekasi matematika, paaiškėjo, kad klasėje, kur vaikai buvo giriami už balus, jie imdavosi spręsti lengvesnius uždavinius, nes tokie garantuoja geresnį pažymį, o tuo pačiu ir tėvų ar mokytojų pagyrimą. Tuo tarpu kitos klasės mokiniai, kurie buvo giriami už pastangas, nebijojo suklysti ir rinktis spręsti sunkesnius uždavinius, norėdami juos perprasti“, – dalijasi ekspertė.
Sekasi tai, kas įdomu
Mokymosi sėkmei didelės įtakos turi ir mokomojo dalyko įdomumas, kuris yra labai individualus: vienam įdomu istorija, kitam – matematika, trečiam – dailė. Be to, šiuolaikiniai vaikai labai nori aiškumo ir supratimo, kodėl jiems reikia mokytis šitą dalyką, ką tai jiems duos, kokia to prasmė. Jei kažkurie dalykai vaikui neatrodys prasmingi, vaikas gilinsis ne į juos, o į tuos, kuriuose mato prasmę, jei mokytis neįdomu, tada atsiranda nenoras ar tingėjimas.
„Vaikais reikėtų pasitikėti ir leisti jiems patiems pasirinkti, kiek, kada, kaip jie mokysis bei suteikti galimybę patirti natūralias nesimokymo pasekmes. Tėvų užduotis – padėti suprasti, kas laukia toliau: jei neišmoksi, rizikuoji nesuprasti pamokos, jei dar kartą neišmoksi, tuo sunkiau bus perprasti dalyką, tai lems, kad bus sunku išlaikyti egzaminus arba teks daugiau pasimokyti, nes priešingu atveju turėsi žemus balus, o nesurinkus reikiamų balų skaičiaus negalėsi studijuoti to, kas tau patinka. Beje, kažkiek patinginiauti irgi gali būti prasminga, nes gal tuo metu vaiko galvoje gims kokios nors genialios idėjos“, – pasakoja dr. S. Burvytė.
Jos teigimu, dar viena dažnai tėvų išsakoma problema yra tai, kad moksleivius yra įtraukusi virtuali erdvė. Kaip vienintelį būdą, galintį padėti konkuruoti su virtualiu pasauliu, dr. S. Burvytė nurodo STEAM (gamtos, technologijų, inžinerijos, menų ir matematikos) ugdymą, nes tai padeda vaikams įsitraukti į tyrinėjimus, eksperimentus ir mokymasis vyksta veikiant.
„Pažiūrėkite, koks spalvingas, kvapą gniaužiantis yra virtualus pasaulis, ir koks pilkas ruduo už lango. Nieko keisto, kad vaikai renkasi tai, kas juos įtraukia, užburia. STEAM edukacijų metu vaikai tyrinėja juos supantį pasaulį, domisi, kuria, mokosi atskirti patikimą informaciją nuo nepatikimos bei kaupia gyvenimišką patirtį. Tokia veikla vaikams suteikia vidinę motyvaciją mokytis ir pažinti juos supantį pasaulį“, – kalba pašnekovė.
Edukologijos ekspertę džiugina, kad STEAM ugdymas vis dažniau taikomas ir mokyklose, įtraukiant į formaliojo ugdymo programą, ir darželiuose, kas padeda labiau suprasti mokomuosius dalykus, padeda perprasti gamtos dėsnius, įtraukia į mokymosi veikiant procesą. Tam, kad šie ugdymo principai taptų dar natūralesne mokymosi proceso dalimi, padeda juos išbandžiusių mokytojų bei moksleivių pasakojimai, įvairios iniciatyvos, pavyzdžiui, šiuo metu Centrinės projektų valdymo agentūros vykdoma informavimo kampanija.
Tėvų užduotis – būti šalia ir leisti klysti
Dr. S. Burvytė akcentuoja, kad tėvai, kurie leidžia vaikams nuo mažų dienų patiems spręsti jų amžių atitinkančias problemas, padeda vaikams prisiimti atsakomybę už savo pasirinktą elgesį. Asmenybė pradeda formuotis ikimokykliniame amžiuje, tačiau pradėję mokytis mokykloje vaikai dar nėra pilnai išsiugdę tokių mokymuisi būtinų savybių kaip valia, atkaklumas, nusiteikimas užduotį atlikti nuo pradžios iki pabaigos. Kokia linkme šie įgūdžiai formuosis, tiesiogiai priklauso nuo tėvų požiūrio ir pagalbos nukreipiant vaikus į tikslingą saviugdą.
„Nereikia visada stengtis problemas išspręsti už vaiką, nes toks elgesys neleidžia vaikui pačiam imtis atsakomybės. Pavyzdžiui, darželinukas nepasidalina žaislu, pradeda verkti, ateina mama, viską sutvarko, nors vaikas gali ir pats. Jei toks tėvų požiūris lydi ir mokykloje, vaikas net nepradeda mąstyti, kaip pačiam išspręsti problemą, o laukia, kol kažkas kitas tai padarys“, – įsitikinusi ji.
Kai vaikas mokosi, būtinas tėvų palaikymas. Jei palaikymo nėra, vaikai dažnu atveju netenka drąsos bandyti, bijo klysti, bet mokinantis naujų dalykų neįmanoma iš karto visko padaryti gerai. Tėvai turėtų būti šalia vaiko, išklausyti, empatiškai elgtis, tačiau leisti jam pačiam rasti sprendimą, mokytis iš klaidų, prisiimti asmeninę atsakomybę už savo mokymosi procesą bei rezultatus, veiksmus ir demonstruoti pasitikėjimą vaikui, kad jis sugebės tai padaryti. Tai pašnekovė vadina dovana visam gyvenimui, mat žmogui tai suteikia drąsos nuolat mokytis naujų dalykų. Kai pasaulis tapo nenuspėjamu, ypač aktualu yra gebėti greitai reaguoti į pokyčius ir keistis bei rasti išeitis iš netikėtų situacijų.
„Tėvai nori, kad jų vaikai gerai mokytųsi ir susikurtų gerą ateitį. Bet dėl to nereikėtų aukoti tarpusavio ryšio. Moralizuojamas, spaudžiamas, baramas vaikas jaučiasi blogai ir jam norisi nuo tėvų bėgti. Toks santykis ne augina sparnus, o gniuždo, vaikas nuo to tikrai netaps sąmoningesniu ir lengvai prisiims asmeninę atsakomybę už savo veiksmus, pradės daugiau ar geriau mokytis, o tik praras pasitikėjimą savimi ir tėvais“, – tikina dr. S. Burvytė.
