Kodėl skaitymo sunkumų vaikams labai svarbu susirasti tokių pačių, kaip jie? „Todėl, kad jiems be proto svarbu pamatyti, jog jie ne vieni tokie šiame pasaulyje“, – sako Disleksijos centro įkūrėja Jurgita Pocienė ir visus skaitymo sunkumų turinčius vaikus kviečia į vasaros dienos stovyklą Vilniuje. Tiems, kas turi Šeimos kortelę, kelialapiui bus pritaikyta solidi 20 proc. nuolaida.
Jurgita tvirtina, kad jos organizuojama dienos stovykla skirta būtent tam, kad vaikai pasižiūrėtų į save, į kitus ir pamatytų: sunkiai skaitantieji ir rašantieji irgi turi įvairių talentų ir gali susirasti draugų. Dukrą, turinčią skaitymo ir rašymo sunkumų, vadinamų bendru disleksijos vardu, auginanti moteris iš karčios patirties žino, kad mokykloje su tokiais vaikais paprastai niekas nenori draugauti, ir jie jaučiasi atstumtieji.
Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje specialiąją pedagogiką studijuojanti daugiavaikė mama pasakoja, kad disleksijos sutrikimas dažniausiai nustatomas vaikui pradėjus lankyti mokyklą, pirmoje ar antroje klasėje.
Pats sutrikimas apima ne vien skaitymo, rašymo ir teksto suvokimo sritis. Turintieji disleksijos sutrikimą, pasak Jurgitos, susiduria ir su kitomis problemomis: jiems sunku nuosekliai vardyti (pavyzdžiui, mėnesius, savaitės dienas), suvokti erdvę (gali neskirti kairės nuo dešinės) ir laiką (nesupranta mechaninio laikrodžio, neturi laiko pojūčio), susiplanuoti ilgesnę veiksmų eigą, nes pamiršta veiksmų eiliškumą ir seką. Gali būti silpna trumpalaikė atmintis – tada tampa sunku atsiminti ir pakartoti dalykus, neatsitraukus nuo proceso.
Tinginys, negabus, niekam tikęs – tokiais, o kartais ir dar riebesniais epitetais apklijuojami sunkiai rašantys ir skaitantys vaikai. Tik ar tikrai jie tokie niekam tikę? Ar jų intelektas išties sutrikęs? „Nieko panašaus“, – tvirtina Disleksijos centro įkūrėja Jurgita Pocienė, ir mitams paneigti kviečia tokius vaikus į dienos stovyklą Vilniuje.
Stovykla – ir pramogai, ir lavinimui
Liepos 12–16 d. ir 26-30 d. numatytos dvi Disleksijos dienos stovyklos pamainos. Abi jos vyks Lietuvos aklųjų bibliotekoje, Gerosios Vilties g. 10, Vilniuje. Kiekvieną darbo dieną, 9 val. ryto, vaikai rinksis bibliotekoje, bet jeigu tik bus geri orai, daugiausia laiko praleis šalia esančiame Vingio parke. Stovyklautojų diena baigsis 18 val. Registracija vyksta spustelėjus šią nuorodą.
Į vieną pamainą numatoma priimti 12 vaikų nuo 7 iki 12 metų. „Be abejo, jei matysime, kad vaikas vyresnis, bet stovykla jam būtų labai naudinga, darysime išimčių. Na, o jaunesniems disleksijos sutrikimas paprastai dar nebūna pasireiškęs“, – sako organizatorė.
Disleksijos stovyklos programa yra specializuota, pritaikyta būtent skaitymo sunkumų turintiems vaikams. Taigi, atvykus laukia ne vien draugai, linksmybės ir smagiai leidžiamas laikas, bet ir galimybė ugdytis savo gebėjimus, kasdien dirbant su įvairių sričių specialistais.
Kaip ir praėjusiais metais, taip ir šiemet ypatingu stovyklos užsiėmimu taps kaniterapija. Užsiėmimai su specialiai apmokytais šunimis labai pasiteisino, todėl šiemet juos nuspręsta tęsti. Šios pareigos patikėtos Kaniterapijos asociacijos specialistams, kurie kiekvienoje pamainoje dirbs po tris dienas.
Prisijaukinti raides vaikams padės logopedė, o meno terapijos ir emocijų paleidimo seansus ves menininkė Jolita Skėrytė. Sensomotoriniams užsiėmimams, vykstantiems žaidimo principu, vadovaus pati Jurgita. Pasak jos, tikėtina, visos šios veiklos padės vaikams sumažinti stresą ir dėl to skaityti jiems taps savaime lengviau, nes būtent emocinė įtampa dažniausiai lemia vaiko susikaustymą ir baimę suklysti.
Vienos pamainos Disleksijos stovykloje kaina – 159 eurai; su Šeimos kortele taikoma 20 proc. nuolaida. Už šią kainą vaikai gaus ne tik priežiūrą, lavinimą ir bendrystę, bet ir maitinimą 3 kartus per dieną.
Ateities planai
Karantino ribojimams atlaisvėjus, Jurgita tikisi Disleksijos centre atnaujinti savaitines popietes. Jos, pasak centro sumanytojos, ypač svarbios dėl galimybės vaikams su disleksijos sutrikimu susitikti ir bendrauti, kurtis bendruomenei.
„Tačiau labiausiai tokie pasisėdėjimai naudingi tėvams. Laukdami, kol baigsis užsiėmimai vaikams, jie tarpusavyje pradeda bendrauti: iš pradžių bėdoja, paskui dalinasi patirtimi, galiausiai ima kalbėti apie tai, kas jiems pavyko, suveikė, davė naudos. Tampame savotišku psichoterapijos klubu“, – šypsosi Disleksijos centro įkūrėja.
Disleksija nėra liga – ji nepraeina savaime, nėra išaugama ar išgydoma. Tačiau su ja įmanoma išmokti gyventi.
„Taip, smegenys yra plastiškos ir, dedant dideles pastangas, taikant įvairiausias terapijas, galima pasiekti, kad vaikas pradėtų geriau skaityti ir rašyti. Tačiau realiai tokie vaikai malonumo skaityti nejaučia ir suaugę jo neatranda, nes jiems skaitymas – labai sunkus, trigubas darbas: pirma žodį reikia atkoduoti, tada suvokti, o galiausiai – prisiminti“, – sutrikimo esmę aiškina specialistė.
Naudodamasi proga, visoms vaikus su disleksijos sutrikimu auginančioms šeimoms Jurgita primena, kad yra įvairių pakaitinių skaitymo galimybių. Pavyzdžiui, garsinės knygos, kurių, turint specialią pažymą, galima nemokamai klausytis prisijungus prie Lietuvos aklųjų bibliotekos. Jaukinantis raides, gali būti naudingos ir įvairios programėlės. Visos šios priemonės, pasak Disleksijos centro įkūrėjos, nėra panacėja, bet jomis naudojantis išmokti ganyti juodas avis baltose lankose vis tiek lengviau, negu nesinaudojant.
Remiantis pasauline statistika, Lietuvoje disleksijos sutrikimą turinčių žmonių turėtų būti daugiau kaip 10 proc. populiacijos, iš jų – vien apie 32 tūkst. vaikų. Privačia Jurgitos Pocienės iniciatyva 2019 m. įkurtas „Dyslexia centras“ rūpinasi tokių vaikų lavinimu, užimtumu ir metodine pagalba šeimai.
Iliustracijoms panaudotos nuotraukos iš Disleksijos centro archyvų.
