Statistika rodo, kad juodas avis baltose lankose sunkiai gano kas dešimtas. Vis dėlto skaitymo ir rašymo sunkumai arba kitaip – disleksija, išryškėjantys jau ankstyvame mokykliniame amžiuje, vėliau daugeliui nesutrukdo sėkmingai įsitvirtinti – tereikia išmokti su tuo gyventi. „Svarbiausia atminti, kad prastas skaitymas ir rašymas yra viso labo mokyklinio lygio problema, kuri absoliučiai nieko nepasako apie tai, kuo vaikas bus užaugęs“, – tvirtina specialioji pedagogė Reda Andriekutė.
REGISTRACIJA Į LAPKRIČIO 24 D. NEMOKAMUS NUOTOLINIUS MOKYMUS TĖVAMS APIE DISLEKSIJĄ
„Svarbiausia pabrėžti, kad disleksija visiškai nesusijusi su vaiko mąstymu ar protiniais gebėjimais. Dažniausiai visa tai sužinojus, vaikui atslūgsta įtampa, psichologiškai tampa ramiau“, – tvirtina soc. pedagogė Reda Andriekutė.
Kalbėdama apie savo auklėtinius, tuos prastus juodų avelių piemenukus, tarp kurių – ir pradinukai, ir pagrindinę mokyklą baigiantieji, – R. Andriekutė aiškina, jog jų smegenys kitaip apdoroja signalus ir skirtingai atkoduoja žodį, raidę bei patį sakinį.
„Dažnai galvojama, kad disleksija yra negalia. Iš tikrųjų tai nėra nei negalia, nei žemesnio intelekto požymis. Turinčiųjų disleksiją intelektas yra vidutinis ar net atitinka aukštesnius gebėjimus, tie vaikai tikrai nėra nei kvaili, nei lėti. Jie tiesiog turi skaitymo ir rašymo problemų“, – mitus skuba sklaidyti specialistė ir vardija tuos, kam disleksija netapo kliūtimi: Leonardas da Vinci, Thomas Edisonas, Henry Fordas, Steve Jobsas, Angelina Jolie, Bradas Pittas, Jonny Deppas.
Gali lemti dažni ausų uždegimai
Moksliniais terminais aiškinant, disleksija yra tam tikra informacijos priėmimo ir apdorojimo ypatybė, pasireiškianti analoginės, trumpalaikės atminties ir greitojo vardijimo sunkumais. Kalbant žmonių kalba, vaikas patiria sunkumų skaitydamas, rašydamas ir išskirdamas garsus žodyje.
Nors teigiama, kad disleksija perduodama genetiškai, ji gali būti ir tam, kuris dažnai serga ausų uždegimais arba ištisai sloguoja. Minėtos ligos veikia girdimojo suvokimo formavimąsi ir gali turėti įtakos skaitymo bei rašymo įgūdžiams mokykloje.
„Yra teorija, kad neuroninės jungtys, kurios turėtų nunykti iki 3 metų, turintiesiems disleksiją nunyksta ne iki galo ir numigruoja į kalbinius centrus, esančius Vernikės ir pakaušinėje zonose, juos spaudžia ir stabdo jų aktyvinimą. Vietoje trijų centrų, dažniausiai veikia tik vienas, Broka, centras. Tačiau labai dažnai disleksija nustatoma kaip antrinis sutrikimas, einantis greta įvairių kitų neurologinių sutrikimų“, – galimas priežastis apžvelgia R. Andriekutė.
Disleksiją galima pastebėti jau ikimokykliniame amžiuje, darželyje. Tiesa, tuo metu sunkumus suvokti girdimąją informaciją ar atpažinti raides dar linkstama priskirti netolygiai lavėjančioms vaiko pažintinėms funkcijoms ir tam didelės reikšmės neteikiama.
Laikas, kai tikrai sunerimstama, pasak pašnekovės, yra mokyklinis amžius. Tiek mokytojai, tiek tėvai pastebi, kad vaikui sunku skaityti: jis praleidžia žodžius, pameta skaitymo vietą, prideda ar keičia raides, klysta rašydamas arba prirašo įvairių keistų dalykų, pavyzdžiui, kiekvieną žodį prilygina sakiniui.
Paauglystėje labiau pastebimi rišliojo skaitymo ir rašymo, minčių raiškos sunkumai. „Tačiau bene dažniausiai išryškėja trumpalaikės atminties trūkumas. Paaugliai tampa ypač užmaršūs, ir už tą savo užmaršumą yra atitinkamai baudžiami prastais pažymiais“, – atkreipia dėmesį specialioji pedagogė.
Visi atvejai – skirtingi
„Nerasime nė vieno vienodo disleksijos atvejo – kiekvienam skaitymo ir rašymo sunkumai pasireiškia skirtingai, – pažymi R. Andriekutė. – Vienas vaikas sunkiau skaito, kitas – sunkiau rašo, trečias – sunkiau įsimena. Todėl į kiekvieną vaiką reikia žiūrėti individualiai ir dėl kiekvieno atskirai spręsti, kuo jam galima pagelbėti.“
Įvairiais tyrimais nustatyta, kad žiūrėdami į tekstą, dislektikai mato neryškias, išblukusias, išplaukusias raides. Matematikos sąsiuvinyje jiems gali ypač išryškėti langeliai – tiek, kad į juos tiesiog nebepataiko: skaičių rašyti tarsi ir moka, bet ryškėjantis langelis trukdo tai padaryti tvarkingai. Kraštutiniais, sudėtingiausiais disleksijos atvejais raidės liejasi akyse arba šokinėja.
Grafinių ženklų mirgėjimas akyse gali būti momentiškas: vieną kartą mirga, o kitą – jau ne. Toks mirgėjimas vadinamas Irleno sindromu, kitaip tariant skotopiniu jautrumu tam tikrai šviesai. Dažniausiai šis jautrumas yra juodoms avims baltose lankose – kitaip tariant, juodoms raidėms baltame lape.
„Griežtai teigti, kad skotopinis jautrumas ir mirgėjimas visada tiesiogiai susiję su disleksija, negalima. Būna atvejų, kad šis sindromas nustatomas ir nesant disleksijos. Be to, jis lengvai suvaldomas, taikant specialias membranas ir spalvinius fonus. Jais pridengus tekstą, pasirinkus kitos spalvos sąsiuvinį arba kompiuterio foną, mirgėjimas sustoja. Tada vaikai viską mato ir atlieka užduotis be klaidų“, – sako specialistė ir nuotolinį mokymą, suteikiantį galimybę keisti spalvinius kompiuterinės naudotojo sąsajos nustatymus, vadina išsigelbėjimu sunkiai skaitantiems ir rašantiems vaikams.
Pagaliukai vietoj Times New Roman
Tiesa, dirbant kompiuteriu taip pat išryškėja skirtumų: vieniems dėl disleksijos vaizdas visiškai nemirga, o kitiems mirga dar labiau. Tačiau kompiuteris suteikia galimybę pasikeisti raidžių dydį, fono spalvą į patogesnį variantą.
Kalbėdama apie elektronines užduotis turintiesiems rašymo ir skaitymo sunkumų, specialistė pataria vengti bene populiariausio šrifto Times New Roman. „Sunku paaiškinti kodėl, bet tiems, kam diagnozuota disleksija, netinka šiuo šriftu užrašytas tekstas. Žiūrėdami į jį iš toliau, jie dažnai mato tiesiog pagaliukus. Sunkumų skaitant sukelia ir tai, kad šiuo šriftu rašomos raidės yra arti viena kitos“, – teigia R. Andriekutė. Todėl, anot jos, geriau rinktis tokius šriftus kaip Arial, Verdana, Comic Sans arba specialiai sukurtą šriftą Open Dyslexic. Tiesa, jis kol kas nėra pritaikytas lietuvių kalbai.
Spec. pedagogės tvirtinimu, tekstuose reikėtų vengti ir pasvirimo (italic) ar pabraukimo (underline) – tokie tekstai jiems susivelia, tampa dar labiau neaiškūs. Norint išryškinti informaciją, ją geriau pastorinti (bold). Tarpai tarp eilučių būtinai turi sudaryti 1,5 eilutės.
Mokant skaitymo ir rašymo sunkumų turinčius vaikus nuotoliniu būdu, specialistė pataria jiems skirtose užduotyse vengti spalvų – jų mirgėjimas esą nepadeda mokytis, vaikas margumyne nebeatranda esmės. Geriau po apačia naudoti pastelinį foną, o vietas, kurias norima išryškinti – rašyti pastorintu šriftu.
„Rengiant elektronines užduotis, nenaudotinos ir didžiosios raidės (CAPS LOCK). Turintiesiems disleksiją vaikams užrašai vien didžiosiomis raidėmis susiplaka į viena. Tada jie nebežino, kur sakinio pradžia, o kur – pabaiga, padėję po tokio sakinio tašką, ima rašyti iš mažosios. O kai rašoma ant mokyklinės lentos, lengviau suvokti tekstą, kai raktiniai žodžiai arba paryškinami kreida, arba pabraukiami“, – įžvalgomis dalijasi su specializuotą pagalbą sunkiai skaitantiems vaikams teikiančiu centru Dyslexia centras bendradarbiaujanti spec. pedagogė.
Ieškoti kaltųjų – normali reakcija
„Manau, kad informacijos apie disleksiją sklaida pedagogams šiuo metu yra pakankamai didelė. Dėl disleksiją turinčių vaikų nuotolinio mokymo kolegos kreipiasi gana dažnai, nes susiduria su įvairiausiais praktiniais klausimais. O štai tėvams žinių apie šią problemą vis dar trūksta“, – mano R. Andriekutė.
Pasak jos, dažnam disleksija vis dar asocijuojasi su atstūmimu ir nemokymu, kai sunkiau skaitančiam vaikui mokytoja prisakydavo ramiai sėdėti klasės gale ir klusniai nurašinėti tekstus mainais už patenkinamą įvertinimą. Natūralu, kad prakalbus apie galimą disleksiją, iškart juntama tėvų baimė, jog vaikas turės atstumtojo spaudą, bus nurašytas, priskirtas sutrikusio intelekto vaikams. Tada specialistų išvadas bandoma slėpti arba apskritai atsisakoma eiti tirtis. Tačiau pašnekovė pabrėžia, kad būtent nuo tėvų nusiteikimo priklausys, kaip informaciją apie disleksiją priims vaikas.
Jeigu tėvai jausis blogai, priims disleksiją kaip nenormalų reiškinį, kurį reikia slėpti, taip jausis ir vaikas. Svarbiausia atsiminti, kad skaitymo ir rašymo sunkumai yra viso labo mokyklinio lygio problema, kuri nepasako absoliučiai nieko apie tai, kuo vaikas bus užaugęs.
Išgirdus disleksijos pavadinimą, tėvams ji pataria išlikti ramiems: pasiskaityti, kas parašyta specialistų išduotuose dokumentuose ir pradėti domėtis, kaip su problema susigyventi. „Garantuoju, kad jausmų kils pačių įvairiausių. Atminkite, kad kaltinti save dėl to, jog vaiko nepradėjote tirti anksčiau, yra normali reakcija. Normali reakcija ir kaltinti sutuoktinį – esą viskas čia per tave, nes ir tu mokykloje blogai mokeisi. Tokia pat normali reakcija – kaltinti mokyklą, kuri esą netinkamai paruošė ar per vėlai pastebėjo problemą“, – ramina R. Andriekutė.
Kaip paaiškinti vaikui
Tačiau užvis svarbiausia, anot specialistės, – kalbėtis su vaiku ir jam paaiškinti, kas vyksta. Tėvai būtinai turi pasiruošti pokalbiui su vaiku ir vengti tokių frazių kaip „tau diagnozavo disleksiją“. „Disleksija nėra diagnozė – tai yra viso gyvenimo kondicija, skirtinguose gyvenimo etapuose turinti skirtingos įtakos gyvenimo kokybei“, – dar kartą pabrėžia pašnekovė.
Pasak jos, vaikui geriausia pasakyti, kad „mes pagaliau supratome“, „mes atpažinome“, „pastebėjome tavo mokymosi sunkumus“, „ištyrėme, kaip tau geriausiai sekasi mokytis, kokie metodai tau veikia“. Ir tada paaiškinti, kad gautos tam tikros rekomendacijos, kurios bus pateiktos mokyklai, o mokykla pasirūpins tinkama logopedo ar spec. pedagogo pagalba: pavyzdžiui, pamokų metu suteiks daugiau laiko užduotims atlikti, leis trumpiau rašyti diktantą, paskaitys ar kitaip įgarsins užduotis.
„Svarbiausia pabrėžti, kad disleksija visiškai nesusijusi su vaiko mąstymu ar protiniais gebėjimais. Dažniausiai visa tai sužinojus, vaikui atslūgsta įtampa, psichologiškai tampa ramiau“, – tvirtina R. Andriekutė ir aukščiausiu pilotažu vadina atvejus, kai sužinojęs apie disleksiją, vaikas surengia viešą problemos pristatymą visai klasei. Jo metu išvardinęs visas savo stiprybes, tuo pat metu jis pripažįsta turintis sunkumų skaityti, skaičiuoti, išsėdėti visą pamokos laiką, todėl jam padeda mokytojas, logopedas ar spec. pedagogas. Tada esą ir klasės draugams tampa aišku, kodėl, tarkime, šiam vaikui užduotį paskaito, o jie turi persiskaityti patys, dingsta pretekstas tyčiotis ar šaipytis.
***
Ar disleksiją turintys vaikai sulauks deramos pagalbos mokykloje, priklauso nuo kiekvienos įstaigos politikos. Švietimo pagalbos specialistų trūkumas ypač jaučiamas regionuose. Jų parengta yra palyginti nemažai, tačiau būna, kad padirbęs metus kitus, žmogus supranta, jog ši sritis – ne jam, ir pasitraukia. Tai reiškia, kad likusieji kolegos nebeturi laiko individualiam darbui su kiekvienu iš vaikų, ir užsiėmimus tenka vesti grupėse.
„Pavyzdžiui, jeigu vaikui nustatytas pagalbos poreikis yra 5 kartai per savaitę, tiek jų gauti mokykloje yra nerealu, nes tokios pat pagalbos tokiu pat dažnumu reikia dar 30-čiai vaikų. Dažniausiai vaikas tą pagalbą gauna 1-2 kartus per savaitę. Tai reiškia, kad su vaiku turi užsiimti arba tėvai, arba privačiai samdomi specialistai“, – sako R. Andriekutė ir priduria: užsiimti būtina, nes kuo anksčiau tai pradedama daryti, tuo geresnių rezultatų pasiekiama.
Lapkričio mėn. 24 d., antradienį, 17 val. „Dyslexia centras“ kviečia visus disleksijos sutrikimą turinčių vaikų tėvus ir globėjus (rūpintojus) į nemokamus internetinius mokymus „Kaip padėti vaikui, turinčiam disleksijos sutrikimą“. Mokymus ves logopedė metodininkė Lina Narkevičienė.
BŪTINA REGISTRACIJA paspaudus šią nuorodą.
Iliustracijos – iš portalo VERSLI MAMA, Dyslexia centras ir asmeninio pašnekovės archyvo.
________________________________________________________________________________
Jums taip pat gali patikti:
Psichologė Ugnė Juodytė: kaip valdyti stresą, kurį kelia finansinės problemos
