„Balta Balta“ mados vaikosi lėtai (II, konkursas)

Gimus mažyliui, mamos jam visada pradeda rinkti kuo švariausius produktus, kuo grynesnio pluošto drabužėlius. Tačiau kai nesupranti tekstilės technologijų, matydama etiketėje 100 proc. natūralaus pluošto ženklą dažniausiai nesusimąstai, kaip buvo išgauta jo spalva. Nesvarbu, kas siūlas suvytas iš ekologišką žolę rupšnojusios avies vilnos – paskui jis buvo sumerktas į cheminį dažą, kurio pigmentai dažnu atveju nėra draugiški aplinkai, o kartais ją netgi nuodija. Ir tada, sako „Balta Balta“, pasidaro gaila tiek paties pluošto, tiek visų prieš tai buvusių ekologinių procesų.

Žinoma, galima pasirinkti visiškai nedažyto pluošto spalvą, ir tai viena iš išeičių. Tačiau natūralios tekstilės butiko, prieš kelis mėnesius atvėrusio duris sostinės Pilies gatvėje, moterys ragina nepamiršti, kiek daug įtakos mūsų nuotaikai turi spalva – ji tam tikra prasme maitina žmogaus emocinį kūną. Štai todėl verslių mamų šešiukei ir iš šovė mintis: kodėl gi nesukūrus tų spalvų draugiškų aplinkai būdu?

Tekstilininkės rado duomenų, kad kitose šalyse tekstilė dažoma ne tik dėl grožio, bet ir dėl sveikatos. Pasak butiko matriarchės, profesionalios dailininkės Jūratės Urbienės, sukaupusios didžiausią žinių apie dažiuosius augalus bagažą, Indijoje populiaru dažyti žolėmis kūdikiams skirtus drabužius ir vystyklus tam, kad jie ramintų odą, padėtų virškinimui ir saugotų nuo panašių negalavimų.

Stebėdamos, kaip rinkoje atsiranda audinių ar gaminių su alavijais, „Balta Balta“ svarsto, kad pati sveikatinimo per augalinį dažymą idėja tikrai nėra laužta iš piršto, juolab kad ir asmeninė patirtis rodo: jei augalas turi stiprių vaistinių galių, jis turi ir dažomųjų savybių. „Nusidažiau sau rūbą šeivamedžiu ir dar ilgai buvo malonu jausti nuo jos sklindantį savotišką uogienės kvapą“, – svajingai kalba Laura Pavilonytė-Ežerskienė, Vilniaus dailės akademijos docentė ir Tekstilės katedros vadovė, pabrėždama, kad yra tokių dažiųjų augalų, kurių eterinės savybės išlieka net po kelių skalbimų.

Pagarba medžiagai

Šešiukės verslui vadovaujanti Ieva Šlekytė-Gasiūnienė sutinka, kad dažną dar stebina pati augalinio dažymo sąvoka, nes sunku suprasti jo esmę. Ir aiškina paprastai: dabar jau tapo madinga (gerąja prasme) valgyti ekologišką maistą ir teptis ekologišką, su gyvūnais neišbandytą kosmetiką, bet apie tai, kokios medžiagos įsitrina į mūsų odą per drabužį, niekas nesusimąsto. „Žinoma, mes ir pačios dar negalime pasiūlyti viso drabužių asortimento, – sutinka Ieva, – bet bent jau kviečiame pradėti apie tai mąstyti.“

Jai antrina Austė Jurgelionytė-Varnė, pasak kurios, natūralus dažymas visų pirma yra ir menininkių pagarba natūralaus pluošto medžiagai. Tačiau reiškiančių audiniui pagarbą ne cheminiu būdu kolegų Lietuvoje esą kol kas nedaug, o darinio, kuris koncentruotųsi į natūralaus dažymo technologijas ir jomis išgautus produktus, užsibrėžtų kurti prekinį ženklą, kurio išskirtinumas būtų išimtinai augalinis dažymas, apskritai nėra.

Nėra tokių kūrybinio bendradarbiavimo pavyzdžių daug ir užsienyje. Greičiausiai dėl to, kad reikia užsispyrimo: augalinio dažymo kol kas neįmanoma atlikti pramoniniu būdu, o pati dažo gamyba yra nelengva, todėl išauga kaštai ir galutinė gaminio kaina. Tačiau ateityje gali rastis vis daugiau sekėjų, nes visas dizainas eina tvarumo ir ekologiškumo link.

Verslios ir meniškos mamos svarsto, kad aprangos srityje pasiūla perteklinė, todėl naujumo drabužiams gali suteikti ne tik naujos sukirpimo technikos, bet ir ideologiniai aspektai. „Visgi reikia galvoti, kaip šioje Žemėje gyvensime ateityje“, – pabrėžia plačiau nei vien apie savo verslą mąstančios mamos.

Iš kilogramo – tik 100 gramų

Visoms šešioms butiko šeimininkėms artima gamta – ramybės, įkvėpimo ir dažiosios žaliavos šaltinis. Dalį laiko verslios mamos kartu su šeima praleidžia nuosavose sodybose, kur savo pačių rankomis surenka didžiausią kiekį tekstilės dažymo procesuose naudojamų augalų.

Augalus naudojame glėbiais, verdame dideliuose katiluose, iš kurių kyla kvapas toks, kad nuskrenda visi uodai ir pasišalina visi šeimos nariai – labai raganiškas procesas“, – juokiasi „Balta Balta“ moterys, kiemuose raganaujančios vasarą.Tačiau tuoj pat surimtėja ir pasitaiso: verdant organinius dažus, kvapai nėra itin specifiniai, o kai kurie jų netgi malonūs.

Prie žoliavimo stengiasi prisidėti ir vaikai, kuriems už pastangas stengiamasi atsilyginti pinigais – su sąlyga, jei negudraus ir nerinks vien tų žolynų, kurių daugiausia ir galima greitai priskabyti. Pasak pašnekovių, tuo pačiu vyksta ir vaikų edukacija: pamatę vienos ar kitos spalvos augalą, jie iškart spėlioja, kokią spalvą iš jo būtų galima išgauti, arba atneša tiesiai mamai ir sako: „O šituo dar nebandei dažyti“.

„Žmonėms sunku suvokti, kokio lengvumo būna išdžiūvęs augalas!“ – šūkteli Ieva, kalbai pasisukus apie dažiosios medžiagos išeigą. Tekstilininkės skaičiuoja, kad su 100 g sausos žaliavos galima nudažyti iki 300 g tekstilės. O tiems 100 g sausos žaliavos gauti reikia maždaug kilogramo žalių žolynų. Tad nieko keista, kad ateityje didesnį reikiamų dažiųjų augalų kiekį verslios mamos planuoja užsakyti auginti ūkininkams.

Gamta jau seniai išmani

Prabilus apie dažymą augalais, dažnai mūsų pirmiausia kyla asociacijos su margučių dažymu, ir visos žino tam skirtus svogūno lukštus. Tik nežino, kad iš jų galima išgauti skirtingų spalvų – tam naudojami metalų kandikai, iš kurių trys yra oficialiai pripažinti draugiškais aplinkai: alūnas (aliuminio-kalio druskos), vario druska ir geležies druska. Seniau kandikus pakeisdavo į augalinį dažą dedamos surūdijusios geležys, varinės apyrankės arba kad ir tie patys variniai puodai, kuriuose dažas virdavo.

„Balta balta“ raganautojos pasakoja, kad stiprų svogūno lukštų nuovirą, kuris šiaip jau dažo ruda, oranžine ar plytų spalva, kandijant variu, galima išgauti žalią. Ir į žalumą esą labai linksta raudonųjų svogūnų lukštai. O mirkant kelis kartus į intensyvų svogūnų lukštų dažą ir kandijant geležies druska, gaunama juoda – ta pati, kuriai chemizuotoje tekstilės pramonėje, kaip jau rašėme, sunaudojama dvigubai daugiau dažo ir vandens negu kitoms spalvoms, ir kurios išgavimo cheminiu būdu procesas labiausiai kenkia aplinkai.

Dažiųjų augalų žiniuonės žino ir daugiau gamtos paslapčių: kad antai kartaus, griežto kvapo graikinis riešutas duoda rudą, kaštoninę spalvą, o dangaus mėlynumo indigą ant audinio paskleidžia geltonai žydinti mėlžolė, auganti regionuose aplink Baltijos jūrą.

Žino jos ir apie gamtos seniai sukurtus išmaniuosius dažinius augalus, kuriais nudažyti audiniai keičia spalvą be jokių šiuolaikinių technologijų įsikišimo. Vienas tokių – šeivamedis, suteikiantis intensyvią rožinę ar violetinę spalvą, kuri saulės spinduliuose ne blunka, o palaipsniui pilkėja, žalėja. Pasak tekstilininkių, tai didelis privalumas, nes turint taip dažytų drabužių, tiesiog nelieka poreikio dažnai atnaujinti garderobą: pats rūbas, pabuvęs saulėje, įgauna vis kitokią spalvą.

Trečiojoje straipsnio dalyje po savaitės skaitykite:

Galvodamos apie perkamumą ir lietuvio ekonominę situaciją, kai gaminys jam gali iš tikrųjų labai patikti, bet būti per brangus, ir matydamos lietuvio norą viską pasidaryti pačiam, į savo paslaugų paketą „Balta Balta“ įtraukė edukacinius užsiėmimus ir seminarus. „Visuomenei reikia visaapimančio idėjos pristatymo. Reikia užsiauginti ir tai suprantančią kartą“, – apie ateitį kalba butiko šeimininkės.

DĖMESIO, KONKURSAS!

Iš kokių augalų išgautas marginimo efektas, pavaizduotas šioje nuotraukoje? Teisingai atsakiusioms skaitytojoms BALTA BALTA pakvies nemokamai dalyvauti butiko rengiamose kūrybinėse dirbtuvėse (dirbtuvių laiką su organizatorėmis laimėtojos derina individualiai).

.