Šešios mamos, menininkės, o nuo šių metų dar ir verslininkės – toks yra natūralios tekstilės butikas Balta Balta, įsikūręs pačioje sostinės Senamiesčio širdyje, Pilies g. 32. Nors salono duris jau kelis mėnesius varsto pirkėjai ir šiaip smalsuoliai, oficialiai miestui ir pasauliui jis prisistatys birželio 1 d. 18 val. – kviečiame į atidarymą ir jus!
Profesionalios tekstilininkės, Vilniaus dailės akademijos (VDA) auklėtinės Ieva Šlekytė-Gasiūnienė, Laura Pavilonytė-Ežerskienė, Austė Jurgelionytė-Varnė, Martyna Plioplytė-Zujienė, Jūratė Urbienė ir kostiumo dizainą ten pat baigusi Lina Mačiulskienė susibūrė prieš trejus metus, 2013 m., kai jų parengtas kūrybinių industrijų projektas laimėjo Kultūros tarybos paramą. Visas šešias suvienijo noras kurti tekstilės dizaino objektus, pakeičiant cheminį dažą natūraliu.
Šnekiausia iš visų Laura, VDA docentė ir Tekstilės katedros vadovė, prisimena, kad vis tik įgyvendinti projektą vien dėl projekto sumanioms menininkėms nepatiko – norėjosi, kad veikla būtų ir pačioms įdomi, ir neštų naudą visuomenei. Apvažiavusios visą Lietuvą, radusios nemažai įdomių natūralių audinių gamintojų ir bendraminčių, šešiukė pasijuto einanti teisinga linkme. Tačiau prireikė dar beveik poros metų, kol pasitikrino, ar idėja nėra tik vienkartinė, ar visos, būdamos labai skirtingos, pajėgs judėti bendro tikslo link.
Taip švaru, tiesiog balta balta
Kurdamos salono pavadinimą, profesionalios tekstilininkės sako norėjusios pabrėžti ne tiek spalvą, kiek sukurti priešpriešą industrinei tekstilės pramonei, mat nešiodamas drabužį, žmogus kartais nė nesusimąsto, kiek daug žalos aplinkai pridaro audinių dažymo procesai. O pati pikčiausia aplinkai esanti būtent visų taip vertinama elegantiškoji juoda spalva: norint ją išgauti sodrią, sunaudojama dvigubai daugiau dažo ir vandens.
Pasivadindamos „Balta balta“, savo veiklos esmę norėjome atskleisti metaforiškai, priešpriešindamos baltą spalvą cheminiu būdu išgautoms spalvoms, bet jokiu būdu neneigdamos juodos spalvos, nes mokame ją išgauti ekologiškai, iš augalų. Kitas pavadinimo aiškinimas – balta yra visų spektro spalvų visuma, ir visas spalvas apjungus, tampa taip švaru, tiesiog balta balta.
Tarp baltų butiko sienų besisukiojančios tekstilės mūzos prisipažįsta sulaukiančios replikų, esą jų kuriami daiktai – tik užsieniečiams. „Iš tiesų, didžioji dalis klientų – turistai, todėl iš įpročio kartais net ir lietuviams pasakome „hello“. Bet visiškai neatmetame lietuvių kaip auditorijos, o verčiau keliame sau tikslą sukurti tokį produktą, kuris būtų įperkamas ir tautiečiui“, – tvirtina kūrybiniam verslui vadovaujanti Ieva.
Jai antrinanti Laura sako, kad ne vien tik kaina matuojamas žmogaus santykis su apranga. Pasak jos, „Balta balta“ klientas turėtų vertinti gerą daiktą, kokybę, galbūt būtų savotiškai linkęs prisirišti prie savo drabužių ar daiktų, aiškiai suprasdamas, kuo jie kitokie ir kokią pridėtinę vertę turi. „Aš pati neskiriu aprangai daug pinigų ir perku tik tuos daiktus, kurie man kažką reiškia. Tai lėtos mados principas – ne besikeičiantys modeliai, o vertybėmis ir pastovumu grįsta mada. Todėl stengiamės kurti nelabai manieringus daiktus, gerąja prasme paprastus, kurie išlieka aktualūs ir nepasenę ir po kelių sezonų“, – sako šalikus, kepures, movas kurianti versli mama.
Apibūdindamos savo stilių, pašnekovės pirmiausiai mini senosios baltų aprangos išraišką, kuriai būdingas monumentalumas, nėra perkrautumo, vyrauja tam tikras minimalizmas, dominuoja vienas pasirinktas elementas. Stengdamasi, kad išgrynintai kalbėtų kuri nors viena plastinė raiška, o ne viskas viename, „Balta balta“ linkusi laikytis šiaurietiško ar net labiau japoniško estetinio traktavimo, kuriam kartais būdingas staigmenos, neužbaigtumo jausmas, o vartotojas laisvas fantazuoti: išversti daiktą išvirkščią, surišti ir kitaip įvairiopai dėvėti.
Yra produktų, kuriuos butiko menininkės kuria keliese: „Mums nebūdingas menininko individualisto stereotipas, puikiai galime prieiti sprendimo ir komandoje“, – pabrėžia. Štai dabar kaip tik ruošia naują marškinių kolekciją, kurią kūrė keturiese.
Motinystė – galingas variklis
Visos „Balta balta“ moterys – mamos, ir labai skirtingo amžiaus mamos: tekstilės matriarche pelnytai tituluojama Jūratė Urbienė jau turi suaugusių anūkų, o kitų vaikai – nuo 2 metukų iki paauglystės. Toks platus motinystės spektras šešiukei – įvairiausių patirčių šaltinis, o tuo pačiu ir puikus kuriamų produktų bandymų su skirtingomis amžiaus grupėmis poligonas. Vyrams ir vaikams patiems pirmiesiems tenka įvertinti ir išbandyti žmonų ir mamų kūrinius. O kaip gi kitaip: kažkas turi sąžiningai pasakyti, kaip nešiojasi, kaip skalbiasi, ar tikrai viskas yra taip, kaip kūrėja sugalvojo.
„Mūsų stiprybė ta, kad galime per save perleisti idėją, suvokti skirtingo amžiaus žmonių, skirtingų kartų poreikį. Kai susirenkame į bendrus susirinkimus, diskusijos verda labai įdomios, nes kiekviena turi vis kitokio amžiaus tarpsnio patirtį“, – tvirtina tekstilininkės, pačios sau iš anksto pasakiusios, kad kuria visai šeimai, t. y. vartotojui nuo naujagimio iki senelio.
Pasak jų, būna įdomu stebėti reakcijas, kurias kūriniai sukelia skirtingose aplinkose: vienaip reaguoja vyrų aplinka, kitaip – vaikų bendramoksliai. Kartais ta reakcija esą būna visai nenuspėjama, bet kartu ir labai smagu, kad grįžtamąjį ryšį galima gauti iš karto. „Kai pradėjau kurti, visada galvojau apie tą žmogų, kuris nešios, – įsiterpia į pokalbį Austė Jurgelionytė-Varnė. – Pavyzdžiui, mano dukra labai jautri ir matau, kad visi megzti daiktai jai visiškai netinka, todėl daug ką, gal ir sąmoningai, dukrai darau iš šilko. O štai sūnus faktūros visiškai nevertina ir nesureikšmina – jam gerai taip, kaip yra“.
Ieva juokiasi iš savo 7-mečio visą laiką gaunanti „komercinių pasiūlymų“, kokiais augalais dar galėtų pamėginti dažyti ir kokių spalvų išgauti. Naujosiomis technologijomis ir kompiuteriais besižavintis sūnus organiškai žiūri į mamos kūrybinį verslą ir nemato problemos abi sritis apjungti, pavyzdžiui, sukurti kokį žaidimą apie tekstilės dažymą. „Kartais susimąstau, kad iš pirmo žvilgsnio nerealios sūnaus idėjos gali būti visai pritaikomos realiame gyvenime“, – neatmeta.
„Motinystė – galingas variklis, kuris užsiveda ir veikia tarsi savaime, varydamas tave pirmyn per gyvenimą ir leisdamas kūrybiškai išlaviruoti tarp visų kasdienių darbų. Juo labiau kad būdama menininkė, aš ir į patį verslo procesą žiūriu labiau kūrybiškai“, – visąlaik šypsodamasi kalba dviejų vaikų mama Austė Jurgelionytė-Varnė.
Visos menininkės sutartinai tvirtina sulaukiančios artimiausios aplinkos palaikymo – moteriai ir mamai tai labai svarbu. O paklaustos apie laiko planavimą, nes vis dėlto jų verslas be galo imlus rankų darbui, viena per kitą mini vaikus: kai jų gimsta, prioritetai gyvenime tarsi susidėlioja patys. Būdamos verslios mamos, „Balta balta“ sako jau išmokusios susiplanuoti dieną, kad pakaktų laiko ir valgiui pagaminti, ir gaminiui numegzti.
Antrojoje straipsnio dalyje po savaitės skaitykite:
Atsiradus mažyliui, mamos visada jam pradeda rinkti kuo švariausius produktus, kuo grynesnio pluošto drabužėlius. Tačiau kai nesupranti tekstilės technologijų, matydamas etiketėje 100 proc. natūralaus pluošto ženklą dažniausiai nesusimąstai, kaip buvo išgauta jo spalva. Nesvarbu, kas siūlas suvytas iš ekologišką žolę rupšnojusios avies vilnos – paskui jis buvo sumerktas į cheminį dažą, kurio pigmentai yra sunkiųjų metalų liekanos. Ir tada pasidaro gaila tiek paties pluošto, tiek visų prieš tai buvusių ekologinių procesų.
.
