Komentuoja teisės firmos „Sorainen“ vyresnioji teisininkė Greta Kubiliūnaitė
Viešojoje erdvėje vis dažniau girdimas terminas „asmeninis bankrotas“ nebėra toks baisus visuomenei – daugybei žmonių būtent jis padėjo atsistoti ant kojų, o kreditoriams – susigrąžinti išduotas skolas. Visgi šiais laikais dar pasitaiko atvejų, kai galimybe fiziniams asmenims bankrutuoti bando pasinaudodami nesąžiningi verslininkai. Tad į kokius klausimus reikėtų turėti atsakymus tiek šios procedūros besiimantiems žmonėms, tiek skolas norintiems atgauti kreditoriams?
Pavyzdžių – apstu
Visų pirma, svarbu pabrėžti, kad fizinio asmens bankroto bylą gali inicijuoti tik pats asmuo sau. Procesus galima pradėti tada, kai įsipareigojimų suma, kurių mokėjimo terminai jau yra suėję, viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas – šiuo metu ši suma siekia 16,05 tūkst. eurų, o nuo kitų metų padidės 2,2 tūkst. eurų.
Paprastai šie neįvykdyti įsipareigojimai, ar kitaip sakant – įsiskolinimai, atsiranda skolinantis iš bankų, greitųjų kredito bendrovių, fizinių asmenų ir panašiai. Deja, šiais atvejais skolos grąžinimo galimybės ne visada tinkamai įvertinamos – žmonės nepagalvoja apie pasekmes, kurios galėtų kilti netekus pajamų ar dėl kitų priežasčių nebegalint vykdyti turimų finansinių įsipareigojimų. Galima būtų išskirti dvi pagrindines bankrutuojančių asmenų grupes: pirmąją grupę sudaro prieš prasidedant 2008 metų pasaulinei ekonominei krizei būstą itin aukštomis kainomis įsigiję fiziniai asmenys, kurie nebegalėjo mokėti paskolų kredito įstaigoms; antrąją – už juridinių asmenų prievoles solidariai įsipareigoję atsakyti fiziniai asmenys.
Tokių žmonių – išties nemažai. Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje baigtos 462 fizinio asmens bankroto procedūros, o vykdoma dar 1 740. Tai rodo, kad teisinis sureguliavimas Lietuvoje pasiteisino. Įklimpus į skolas imtis veiksmų įkvepia kitų sėkmės pavyzdžiai – juk žmonėms pavyko sušvelninti skausmingiausias nemokumo pasekmes, atkurti savo gerovę ir iš naujo pradėti ūkinę komercinę veiklą.
Tarp garsiai nuskambėjusių pavyzdžių – bendrovės „Runika“ imperiją su šimtais darbo vietų kadaise sukūręs, bene dešimtį įmonių valdęs ir sklypą mėnulyje turėjęs Audrius Brazdžionis, kurio pečius vienu metu slėgė net 6 mln. litų (1,7 mln. eurų) skola, ar paskolą butui prieš prasidedant pasaulinei ekonominei krizei pasiėmusi L. J., buvusi „Snoro“ banko vadybininkė. Su nepakeliama finansine našta susidūrė ir scenos legenda Birutė Petrikytė. Prieš prasidedant ekonominei krizei kartu su vyru Igoriu nuosavą svečių namų ir restorano verslą pradėjusi dainininkė galiausiai susidūrė su finansiniais sunkumais ir skolomis. Nors sutuoktiniams grėsė prarasti net namus, visgi išeitis buvo rasta.
Reikia laikytis griežto plano
Tačiau kaip atrodo šis asmeninio bankroto procesas? Visų pirma, iškėlus bylą su finansiniais sunkumais susidūrusiam asmeniui sukuriamas griežtas bankroto ir mokumo atkūrimo planas. Pastarajame numatomas ne tik skolininkui priklausančio turto pardavimas ir jo lėšų paskirstymas, bet ir įsipareigojimas net trejus metus kiekvieną mėnesį mokėti kreditorių reikalavimams padengti skirtą įmoką. Bankrotą patiriantis asmuo visą minėtą laikotarpį turi atsakingai pateikti duomenis apie pasikeitusias pajamas, sąskaitų išrašus ir panašiai. Taip pat – imtis priemonių, kad pagerėtų jo finansinė padėtis – persikvalifikuoti, ieškoti geriau apmokamo darbo ar mokytis.
Visus šiuos procesus prižiūri teismo priskirtas ir centrine figūra tampantis bankroto administratorius. Jis užtikrina, kad bankroto procesas vyktų efektyviai ir skaidriai: rūpinasi skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyra, disponuoja skolininko turtu ir pajamomis, prižiūri, kaip įgyvendinamas mokumo atkūrimo planas.
Jei šis planas įgyvendinamas tinkamai ir per visą bankroto procesą buvo dedamos pastangos maksimaliai patenkinti kreditorių reikalavimus, teismas priima sprendimą baigti bankroto bylą, o fizinis asmuo gali tęsti normalų gyvenimą be skolų. Žinoma, pasibaigus bylai bankrutavusio asmens kredito istorijoje įrašas apie šį įvykį egzistuoja net 10 metų. Tai, savaime suprantama, gali sukelti tam tikrų sunkumų: yra tikimybė, kad iškils kliūčių norint gauti kreditą, paskolą banke ar sudaryti lizingo sutartis.
Bandoma sukčiauti
Tokia galimybe atsikratyti skolų naštos, deja, kartais susigundo ir atsakomybės norintys išvengti asmenys. Pastebėjęs nesąžiningumą teismas turi pagrindą nekelti nemokaus fizinio asmens bankroto bylos, o pastaruoju metu garsiai nuskambėjo atvejis, kuomet buvo atsisakyta iškelti bankroto bylą garsiam Lietuvos verslininkui Vidmantui Kučinskui. Konstatuota, kad nemokiu tapęs asmuo sąmoningai leido susidaryti skolai, nedėjo pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti – net trejus metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo nedėjo pastangų gauti pajamų, kurias pagal savo įgūdžius ir kvalifikaciją buvo pajėgus gauti. Beje, verslininkas taip pat teismui nenurodė turimų reikalavimo teisių į „Arvi ir ko“ bei „Baltkalis“ taip darydamas kliūtis atsiskaityti su kreditoriais.
Pasitaiko ir kitokių nesąžiningumo atvejų, pavyzdžiui, kai asmuo perleidžia savo turtą tretiesiems asmenims. Jei byla jau iškelta, į teismą dėl bankroto bylos nutraukimo turėtų kreiptis informaciją apie asmens nesąžiningai perleistą turtą gavęs bankroto administratorius, o jei byla dar neiškelta, itin svarbus skolas siekiančių atgauti kreditorių vaidmuo – jie gali teikti teismui informaciją apie asmens nesąžiningumą.
Apskritai, kreditoriams patariama aktyviai įsitraukti į procesus nuo pat tada, kai skolininkas informuoja apie ketinimus kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo – jie turėtų kuo greičiau įstoti į bylą, teikti visus turimus duomenis ir įrodymus, kad teismas galėtų susidaryti kuo platesnį įspūdį apie bankrutuoti siekiantį asmenį. Kreditoriai turi daug teisių aktyviai dalyvauti bankroto procese: gali reikšti nuomonę dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo; administratoriaus kandidatūros; tvirtinti mokumo atkūrimo planą; spręsti dėl skolininkui priklausančio turto pardavimo; nustatyti jo kainą; gauti visą jiems rūpimą informaciją apie bankroto procesą iš bankroto administratoriaus; kelti klausimą dėl administratorius atstatydinimo, jei paaiškėja, kad jis savo pareigas vykdo netinkamai.
Deja, teisme ne visi kreditoriai būna aktyvūs, nors tokia pasyvi pozicija jiems nėra naudinga. Juk nuo kreditorių veiksmų reikšmingai priklauso, ar jiems pavyks tinkamai atgauti išduotas skolas ir galbūt bus apsisaugota nuo bandymų sukčiauti.
