Mokinys paklausęs senolį, kodėl ana tas žmogus toks liūdnas. Senolis atsakęs: „Tikriausiai jis labai daug galvoja apie save“.
Tai jei apie save… Kiekvieną rudenį vis patraukia vėl perskaityti Metus. „Pasikartoti“, mintyse šypteliu pati sau ir prisimenu, kaip vaikystėje Tėtis sakydavo apie knygas, prie kurių vis sugrįždavau (iki šiol tas pats): „Mintinai mokaisi“. Taigi, atsiverčiau vėl perskaityti viską nuo Pavasario linksmybių prasidėjus ir šiam rugsėjui, šįkart naujausią leidimą. Ir dingtelėjo – ogi tikrai metai! Metai su Verslia mama. 🙂
Įdomu, kad rudens gėrybės, o žiemos – rūpesčiai. Ak, visos tos sultingos rudens gėrybės, kur nepajėgtum žmogus nei išvardinti, nei įvardinti: žemės su dangum vaizdai ir vaisiai, sielos įspūdžiai, dvasios atgaiva. Bet tuoj mamas ir tėčius, žiūrėk, gelia rūpesčiai: per vasarą aiškiai sumažėjusios vieno-dviejų-trijų-dar daugiau vaikiukų uniformos, kasdieniai namų darbai („nieko neužduota!”), tėvų pinigų susirinkimai ir ta neapleidžianti iliuzija, kad dar savaitėlė kita ir išsimiegosiu, ir žiū jausiuos va kaip kad anksčiau (kada ten?..). Visas tas gyvenimas, kur yra baisiaigražus.
Sakau, vieną tokią dieną, kai iki miego dar du šimtai valandų, sugavau save mintyse dūzgenant, kad kiek tų rūpesčių. Ir staiga – ne, ne rūpesčių, o rūpesčio. Net kažkaip senoviškai mintyse suskambo: didelis mano rūpestis. Koks? Aš, aš… AŠ! To nepadariau, nespėju, nemoku (ir dar – jau niekada neišmoksiu), taip atrodau, neatrodau, turėjau, nepadariau, norėčiau, būsiu, turėčiau, geidaučiau ir t. t. Rūpesčių rūpestis, išties!
Bet kažkaip davė Dievas, kad nebuvo kada įsisiūbuot (o ir saulė švietė tokia linksma – gyva sveikata), tad tik priminiau pati sau, kad gražiai lietuvių kalboj tas AŠ – ne tik iš didžiosios A, bet ir su didžiąja Š (Donelaičio leksika įneša gyveniman aiškumą).
Nusijuokiau ir pažaidžiau su šaknim, priešdėliais, priesagom (gal čia pradinukų mokyklinės programos įtaka mamytės nusiteikimui, gerąja prasme). Taigi, gali rūpintis, būdama pati sau rūpestis, o gali ir pasirūpinti. Artimu. O ir Amžinybe. Nes baisiai gražus tas gyvenimas. O kartais gražus. Arba baisiai.
Kad jau pradėjau su kunigu Donelaičiu, tai turbūt tiks užviršuoti giesmės žodžiais:
Ką sau dejonėmis padėsim, / Ką gelbės rūpesčiai visi,
Jei sielotis kasryt pradėsim / Ir būsim nuolat liūdesy?
Taip savo kryžių ir skausmus / Darytume tik didesnius.
Eik Viešpaties keliais be baimės, / Vykdyki pareigas visas
Ir lauki iš dangaus palaimos, / Kuri kas dieną bus nauja.
Kas tiki, Dievas niekados / To nepalieka be globos.
(Krikščioniškos giesmės, 318. 2007)
Gero rudens!
Daugiau Vilmos Sabutienės minčių – jos tinklaraštyje kasdienybe.lt
