Žurnalistas Gintaras Sarafinas turi mums visoms nepatogių klausimų. Ką atsakysime?
Ar gali mūsų vaikai nesityčioti vieni iš kitų, jei suaugusiųjų patyčios liejasi laisvai ir gausiai, jei vieno elitinio Lietuvos universiteto dėstytojai auditorijoje užrakina studentus, beje, patekusius į prestižinę programą su maksimaliais balais? Ar gali mūsų vaikai nesityčioti, jei kai kurių prestižinių gimnazijų direktoriai tyčiojasi iš mokytojų, kai jų mokyti mokiniai neišlaiko valstybinių brandos egzaminų?
Ar gali mūsų vaikai nesityčioti, kuomet kai kurių politinių partijų lyderių vaikai ir anūkai, atėję į mokyklą giriasi, girdi, jie žiūri namuose su tėvais, partijų lyderiais, tokias laidas, kaip „24 valandos“, kad „pažvengtų“ iš tautos, taigi, savo rinkėjų bukumo?
Ar gali Lietuvoje veikti tokios patyčių prevencijos programos, kaip „Olweus“, „Zipio draugai“ ar panašios, kurios sėkmingai veikia tose šalyse, kuriose buvo sukurtos ir kuriose niekas nesuprastų, jei išgirstų, kad XXI amžiuje vienoje iš Europos Sąjungos valstybių universitetų studentai rakinami, ar jei sužinotų, kad mokyklų vadovai su mokytojais kalbasi „matais“?
Tad nors patyčių prevencijų programų mums tikrai labai reikia, bet reikia tikrai netuščiavidurių programų, ne tokių, kurios ragina nupiešti vaikus po ašarėlę ir parašyti joje po žodelį, kuriuo koks nors mokslo draugas jiems sužeidė širdelę? Dauguma vaikų į minėtas ašarėles įrašo nekaltus žodelius: „koks tu kiaulė“, „kvailys“, bet čia pat nusisukę kikena, girdi, kokie „etnografiniai“ tie mokytojai ir mokyklų psichologai, jeigu jie tiki, kad šiandien patyčios yra vaiko pavadinimas kvailiu.
Mieli pedagogai ir mokyklų psichologai, atsibuskite, nusimeskite nuo akių etnografinius raiščius. Vaikai šiandien tyčiojasi vieni iš kitų daug rafinuočiau ir skaudžiau. Mokyklos kieme kabo filmavimo kameros, o jie aštuoniese nusiveja bejėgę mergaitę į tą kiemo kampą, kuriame nieko nesimato ir pritalžo. Jie kuria socialiniuose tinkluose vieni kitų „memus“ ir jais dalijasi, jie kuria svetaines, kurios vadinasi tikrai ne „trečias brolis Jonas“, o „very stūmikai“ ir panašias.
Todėl, jei norime iš tiesų pažaboti patyčias, o ne tik įsisavinti patyčių prevencijos programoms skirtus pinigus, turime pagaliau įvardyti patyčių mąstą ir herojus.
Nereikia išsigąsti ir nusižeminti, jei iš mūsų vaikų tyčiojasi politikų, garsių teisininkų mokslininkų ar tos pačios mokyklos mokytojų vaikai. Mes turime viešinti besityčiojančių herojų pavardes. Tik kalbėdamiesi ta pačia kalba, kuria patyčininkai kalbasi su mūsų vaikais, mes galime pažaboti patyčias. Tik viešindami besityčiojančių mokinių ir jų tėvų, mokytojų, mokyklų direktorių bei universitetų dėstytojų pavardes mes galime, jei ne išnaikinti, tai bent iki minimumo sumažinti patyčių mąstą.
Taigi stabdydami patyčias ne ašarėles pieškime, o transliuokime tai, ką apie besityčiojančius kalba autoritetai, tokie kaip Billas Gatesas. Frazė: „Palaikyk gerus santykius su akiniuočiais moksliukais, nes labai tikėtina, kad vienas iš jų kada nors taps tavo viršininku“ tikrai kur kas efektyvesnė už nemunus ašarėlių. Nebijokime parodyti to, ką iš tiesų gyvenime pasiekė tie vaikai, iš kurių kažkada jų bendraamžiai pagiežingai tyčiojosi.
Vienas geriausių pavyzdžių yra Kauno technologijos universiteto absolvento Artūro Šlajaus, verslininko ir programuotojo, kurio sukurtus žaidimus žaidžia milijonai žmonių pasaulyje, pavyzdys. Vaikinas programuoti pradėjo, stengdamasis užsimiršti nuo skausmo, kurį patyrė mokykloje dėl patyčių. Cituoju: „Mokykloje buvau mažas, storas, akiniuotas ir dar gerai mokiausi – puiki kombinacija patyčioms. Bet juokinga tai, kad neseniai į mūsų įmonę norėjo įsidarbinti žmogus, dėl kurio pradinėse klasėse norėjau keisti mokyklą“, – asmenine patirtimi dalijasi žaidimų industrijos Lietuvoje pradininkas, žinomas jau ir pasaulyje.
Panaši ir dainininko bei kompozitoriaus Sashos Song istorija. Cituoju: „Mokykloje patirtos patyčios mane vertė susikaupti tikslui siekti ir daugiau laiko praleisti muzikiniame kabinete prie pianino slepiantis nuo kitų, kurie mane skaudino“, – viešai yra prisipažinęs talentingas muzikantas.
Skaudžias patyčias vaikystėje patyrė ir dainininkė Katažina Zvonkuvienė. Moteris neseniai prisipažino, cituoju: „Neturėjau draugių, nes visi gėdijosi su manimi bendrauti. Paauglystėje patyriau daug: draugės buriasi, rengiasi eiti į diskoteką, o aš nuošalyje lieku viena… Visi vengdavo su manimi sėdėti viename suole, tarsi sifiliu sirgčiau ar kokia užkrečiamąja liga“. Tiesa, kai moteris išgarsėjo, staiga pradėjo rastis draugai, kurie kažkada jos nenorėjo matyti ir niekino.
Taigi, tik pasakodami tokias istorijas, stipriau ir užtikrinčiau padėsime pasijusti tiems vaikams, kurie šiandien kenčia patyčias ir kuriems labai reikia mūsų padrąsinimo, kad jie nepasiduotų nevykėliams patyčininkams, o drąsiais siektų didžių savo tikslų gyvenime. O besityčiojantiems „lūzeriams“ tokios istorijos yra pamoka, kad liurbiai, mėginantys savo nevykėliškumą slėpti patyčiomis iš kitų vaikų, gyvenime taip ir lieka niekuo neišsiskiriančiomis ir nieko nepasiekiančiomis vidutinybėmis.
Šaltinis: www.ziniuradijas.lt
