Miestelis buvo įsikūręs atokiau nuo vandens. Du vyrai – Petras ir Jonas – kasdien po kelis kartus per dieną nešė miestelėnams vandenį kibirais. Jie nuolat turėjo darbo, gaudavo kasdieninį darbo užmokestį. Vieną dieną Jonas į darbą atėjo tik popiet, kitą dieną taip pat. Petras labai apsidžiaugė sumažėjusia konkurencija, pusę dienos lenkdavo nugarą dvigubai, kad dienos pabaigoje gautų daugiau atlygio. Praėjo mėnesis. Jonas vos galą su galu sudurdavo iš gaunamo atlygio, bet vis tiek, kaip ir ankščiau, kibirais nešė vandenį tik antrą dienos pusę, o Petras pusę dienos dirbo dvigubai, nors jam ir šlubavo sveikata, šis negalėjo praleisti progos užsidirbti daugiau. Po metų buvo atidarytas vamzdynas, kurio vanduo keliaudavo mietelio gyventojams. Petras ir Jonas liko be darbo. Petras labai liūdėjo, nežinojo, kaip išlaikyti šeimą, kaip toliau gyventi, o Jonas džiūgavo! Kodėl džiaugiasi Jonas? Nes jis pusę dienos, atitrūkęs nuo tiesioginio darbo, vos vos išgyvendamas iš turimų pajamų… tiesė vamzdyną! Ir dabar Jonas gali atsipūsti, jam nereikia kasdien dirbti, kad išlaikytų savo šeimą, jis gauna nuolatines pajamas, o pats gali užsiimti mėgstama veikla. Jonas užsitikrino sau finansinę laisvę. Tieskime ir mes vamzdynus!
