Privalomasis sveikatos draudimas (PSD) kelia itin daug nepasitenkinimo, ypač tarp vykdančių nedidelės apimties ar epizodinę ekonominę veiklą, pvz., dirbančių pagal verslo liudijimą. Šio draudimo įmokomis kaskart, kai tik gauna pajamų, apmokestinami ir tie, kuriuos valstybė draudžia savo lėšomis: daugiavaikė versli mama, turintysis menininko statusą, dirbantis moksleivis ar studentas. Kokia advokatės Editos Bumblienės nuomonė šiuo klausimu: palikti galiojančią tvarką ar reikalauti pakeitimų?
Įstatymas įtvirtina baigtinį sąrašą atvejų, kai asmuo turi mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, nepriklausomai nuo to, ar jis yra draudžiamas valstybės lėšomis, ar jis vykdo vieną ar kelias ekonomines veiklas. Todėl išeina, kad kai kurie asmenys PSD įmokas moka kelis kartus, pvz. tie, kurie turi kelis pajamų šaltinius, dirba keliose darbovietėse, tie, už kuriuos moka valstybė ir jie patys (dirbantys pensininkai, dirbantys moksleiviai ir studentai).
Žiūrint iš mokesčių mokėtojo pozicijos, kiekvienos jo vykdomos veiklos apmokestinimas PSD įmokomis atrodo neteisingas. Nes sveikatos priežiūros paslaugų kiekis nepriklauso nuo sumokėtų PSD įmokų dydžio. T. y. žmogus, kelis kartus sumokėjęs PSD įmokas, gauna tokias pačias sveikatos priežiūros paslaugas, kaip ir tas žmogus, kuris vykdo vieną veiklą ir moka atitinkamai mažesnes PSD įmokas.
Tačiau reikėtų pasižiūrėti ir į paties privalomojo sveikatos draudimo esmę. Lietuvoje yra pasirinktas visuotinumo bei solidarumo principais grindžiamas sveikatos draudimo modelis. Tai reiškia, kad kiekvienas dirbantis žmogus, mokėdamas PSD įmokas, prisideda ne tik prie savo, bet ir prie kitų asmenų sveikatos priežiūros. Tuo pačiu susirgęs jis taip pat gali tikėtis, kad gaus visas gydymo paslaugas, nepriklausomai nuo to, kiek yra sumokėjęs PSD įmokų.
Jeigu gydymo paslaugų kiekis būtų susietas su PSD įmoku dydžiu, kaip yra su pensijomis, žmogus galėtų tikėtis paslaugų tik už tiek lėšų, kiek yra įmokėjęs įmokų. Bet, tarkime, yra ligų, tokių kaip onkologinės ir kitos sudėtingos ligos, kurių gydymas per metus gali kainuoti net keliasdešimt tūkstančių eurų ir daugiau. Todėl tokių sudėtingų susirgimų atveju vien tik paties žmogaus mokamų įmokų gydymui tiesiog nepakaktų.
Nors atrodo, kad visų pajamų apmokestinimas yra neteisingas žmogaus atžvilgiu, tačiau turbūt dar neteisingesnė situacija būtų, jeigu susirgęs brangaus gydymo reikalaujančia liga, žmogus gautų tik tokias paslaugas, kurioms užtenka jo sumokėtų įmokų. Šia prasme visų pajamų apmokestinimą galima pateisinti.
Šis advokatės Editos Bumblienės komentaras buvo pateiktas Žinių radijo laidoje „Versli mama“
