Oficialiosios statistikos portalas skelbia, kad 2021 metais Lietuvoje buvo sudaryta beveik 17’000, 2020 metais – šiek tiek daugiau nei 15’000 santuokų. Suvalgyta daug vestuvinių tortų! Tais pačiais metais įvyko beveik po 8000 ištuokų, o tai jau daug procesinių dokumentų ir galvos skausmo.
Nepaisant daug metų egzistuojančios kraupios statistikos, jog maždaug pusė santuokų yra nutraukiamos, lietuviai vis dar sudaro labai mažai vedybinių sutarčių. Štai 2020 metais ikivedybinių sutarčių buvo registruota vos 480, o povedybinių – 1227.
Vedybų sutartis – lengvesnių skyrybų „draudimas“
Vedybų sutartyse sutuoktiniai ar būsimi sutuoktiniai gali sutarti dėl turtinių teisių ir pareigų santuokos metu, o taip pat po santuokos nutraukimo arba gyvenant skyrium (separacija) (Civilinio kodekso 3.101 str.). Vedybų sutartyje galima numatyti, kad turtas, įgytas tiek iki santuokos, tiek gyvenant susituokus, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė; arba kad turtas, kiekvieno sutuoktinio įgytas iki santuokos ir esantis jų asmenine nuosavybe, po santuokos įregistravimo tampa jų bendra jungtine nuosavybe; arba kad turtas, įgytas susituokus, yra bendroji dalinė sutuoktinių nuosavybė; Vedybų sutartyje gali būti nustatyta, kad viena iš nurodytų turto teisinio režimo rūšių bus taikoma visam turtui arba tik tam tikrai jo daliai ar tik konkretiems daiktams (tik tam tikram nekilnojamojo turto objektui, juridinio asmens akcijoms ar panašiai). Be to, vedybų sutartyje gali būti nustatytos ir kitos turtinės teisės ir pareigos, kaip pvz., susijusios su turto tvarkymu, sutuoktinių tarpusavio išlaikymu, dalyvavimu tenkinant šeimos reikmes ir darant išlaidas, turto padalijimo būdu ir tvarka, jei santuoka nutraukiama, bei kiti klausimai, susiję su sutuoktinių tarpusavio turtiniais santykiais (Civilinio kodekso 3.104 straipsnis).
Tarp lietuvių vis dar gajus mąstymas, jog vedybų sutartys skirtos tik garsenybėms iš Holivudo, turtingiesiems, arba, jog vedybų sutarties pasirašymas jau lyg ir programuoja skyrybas arba kitaip tariant, labai jau neromantiškas veiksmas. Santuokos nutraukimo bylose besispecializuojantys advokatai įsitikinę, kad toks mąstymas ydingas. Palyginimui, daugelis yra sudaręs gyvybės ir sveikatos draudimo sutartis, nors nei vienas iš tų žmonių, matyt, nesitiki greitu metu mirti ar rimtai susižaloti. Lygiai taip ir su vedybų sutartimis, jos sudaromos ne dėl to, kad tikimasi išsiskirti – bet kaip savotiškas lengvesnių skyrybų garantas, „draudimas“. Išsituokę žino, kad santuokos nutraukimas dažnu atveju yra ypač sudėtingas, ilgas, brangus procesas, kur paprastai didžiausias ginčas kyla būtent dėl sutuoktinių užgyvento turto pasidalinimo, tad vedybinės sutartys tokiu atveju šalims sutaupo daug nervų, pinigų ir dažnai, atsiribojus nuo turtinių klausimų, kurie būna apspręsti iš anksto, leidžia lengviau susitarti dėl klausimų, susijusių su vaikais, leidžia likti pakankamai geruose santykiuose ir kartu toliau rūpinantis ir auklėti bendras atžalas.
Vedybų sutartis apsaugo nuo išieškojimo
Ne vienam yra tekę matyti, kaip šeimos praranda namus, automobilius, verslus, kai vienam iš sutuoktinių nepasiseka verslo sumanymai arba, blogiau, vienas iš sutuoktinių padaro didelės žalos, prasilošia, prasiskolina ir panašiai.
Įstatymu nustatytas sutuoktinių turto teisinis rėžimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, tiek nekilnojamasis, kilnojamasis turtas, tiek pajamos (tame tarpe ir darbo užmokestis, kitos pajamos iš darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, pensijos, pašalpos, iš verslo gaunamos pajamos, kita) yra abiejų sutuoktinių bendras turtas arba, kitaip tariant, galioja prezumpcija, kad viso bendro užgyvento turto abiem sutuoktiniams priklauso po ½ dalį. Taigi galiojant įstatymu nustatytam sutuoktinių turto teisiniam rėžimui vieno sutuoktinio kreditorius gali drąsiai reikalauti išieškojimą nukreipti į, pavyzdžiui, šeimos būstą, automobilį, pusę kito sutuoktinio darbo užmokesčio, gaunamų dividendų arba netgi pensijos.
Advokatų kontoros „Izokaitienė, Bartkevičienė ir partneriai“ teisininkai sako savo praktikoje ne kartą padėję klientams, atsidūrusiems panašiose situacijose, tačiau paprastai jau įsibėgėjus išieškojimui, lengvų, greitų sprendimų rasti sudėtinga. Tad ypač vedybų sutartys (tiek iki vedybų sudaromos, tiek ir po vedybų pasirašomos) rekomenduojamos tiems sutuoktiniams, kurių veikla susijusi su didesne rizika (pavyzdžiui, verslu, individualia veikla, dalyvavimu juridinių asmenų valdyme).
Ikivedybinės sutarties pasirašymas yra pagrindas pripažinti bažnytinę santuoką negaliojančia
Vedybų sutartys yra civilinės teisės kūrinys, kurį katalikų bažnyčia vertina nepalankiai. Civilinę santuoką kompetentingi nutraukti bendrosios kompetencijos teismai, tačiau dėl santuokos, sudarytos bažnyčioje, pripažinimo negaliojančia sprendžia bažnytinis teismas (tribunolas). Įdomu tai, kad ikivedybinės sutarties tarp sutuoktinių sudarymas pagal Kanonų teisę yra laikomas santuokos negaliojimo pagrindu (Katalikų kanonų teisės kodekso kan. 1102). Kitaip tariant, sutuoktiniai, iki santuokos sudarę vedybų sutartį, gali pasiremti būtent šiuo pagrindu ir prašyti bažnytinio teismo pripažinti sudarytą santuoką negaliojančia.
Šeimos teisėje besispecializuojanti advokatė Sabina Izokaitienė teigia, kad lietuviai dažniausiai pasirenka sudaryti vedybų sutartis, kuriose sutaria, jog visas tiek iki santuokos, tiek ir santuokos metu įgytas turtas bus laikomas kiekvieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe, nors ilgainiui dažniau pasitaiko ir įmantresnių susitarimų. Visgi būsimi sutuoktiniai ikivedybines sutartis, kurios įsigalioja nuo santuokos įregistravimo dienos, pasirenka retai, daug dažniau pasitaiko povedybinės sutartys, kurios sudaromos jau susidūrus su tam tikrais sunkumais arba jiems gresiant. Ypač dažnas atvejis, kai povedybinės sutartys sudaromos sutuoktiniams susidūrus su santykių krize.
