Vaikų gimtadieniai rudenį kvepia mažųjų kepta pica

„Pica picai nelygu, juolab kad vaikai šiais laikais ant picos mėgsta dėti tikrai daug daržovių“, – sako Saida Zelenė, vadovaujanti visam restoranų tinklo PJAZZ Vilniaus regionui. Su maitinimo versle dirbančia dviejų atžalų mama kalbamės apie sveiką maistą, naująsias vaikų maitinimo rekomendacijas, švenčių kultūrą ir gimtadienių madas.

„Kartą gyveno karalienė Margarita ir jai bevažinėjant po savo karalystę, nukrito vežimo ratas…“, – tokia pasakiška įžanga Saidos prižiūrimuose restoranuose prasideda susitikimas su mažaisiais kepėjais, susirinkusiais mokytis picos kepimo paslapčių. Prijuostes pasirišusių šefų triūsą su kočėlu ir kruopštų įdaro dėliojimą po geros valandos vainikuoja patiekalo gimimas – jaudinantis, kaip ir visa, kas gimsta naujai, nes kiekvieno kepėjo pica – vis kitokia. Tad ir gimtadienis, kurio proga dažniausiai susirenkama tų picų kepti, kaskart įgauna vis naujų skonių, spalvų ir potyrių.

Dvi atžalas auginanti Saida Zelenė, kuriai patikėta koordinuoti viso restoranų tinklo PJAZZ veiklą Vilniaus regione, sako, kad ir picą galima sveikai pagaminti.

Sveika – kas su meile ir sveiku protu

„Pala, pala, o kaip gi naujosios sveikos mitybos rekomendacijos, sukėlusios tikrą audrą ir suskaldžiusios tėvus į dvi priešiškas stovyklas?“ – skubu provokuoti Saidą, kol ji dar nepradėjo man girti picos. Juk tai taip nesveika!

„Ištarus sveikas maistas, žmonėms iš karto kyla asociacija, kad tai yra kažkas perdėm dietiško, pavyzdžiui, brokoliai, morkos, ir dar būtinai neskanu. Toks požiūris yra įdiegtas ir kai kuriems vaikams“, – sutinka Saida, bet nedelsdama pabrėžia, jog sveika tikrai gali būti ir skanu.

Pasak Saidos, picos kaip nesveiko maisto stereotipas pirmiausia asocijuojasi su Amerika, nutukusių žmonių šalimi, kur visi esą masiškai kemša greitmaistį ir užgeria jį kokakola. „Jeigu tokiu maistu maitinsimės visą dieną arba, kaip amerikiečiai, picą užkąsime keptomis bulvytėmis, užgersime dietine kola ir nejudėsime, o po valandos apsisukę vėl valgysime tą patį, svoris tikrai augs ir sveikata prastės. Bet gyvenančiam aktyvų gyvenimo būdą žmogui kartą per savaitę suvalgius picos, svoris tikrai nepadidės“, – pabrėžia pašnekovė.

Žinau, kad visi mėgsta patraukti per dantį miltinius patiekalus, bet nei makaronai, nei picos nieko blogo nedaro, jei tik yra gaminami iš kokybiškų, nebalintų miltų, jei apsieinama be papildomų priedų, tokių kaip riebalai ar kiaušiniai. Tad didelės tragedijos pačiame principe nematau – kur kas svarbiau, kaip produktas ruošiamas, ar gardinamas beverčiais padažais, ar tik šlakeliu tyro alyvuogių aliejaus. Taip pat labai svarbu saikas.

(Iš dietologės Juratės Dobrovolskienės interviu dienraščiui „Kauno diena“)

Ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį ir į patį picos paruošimo būdą. Pavyzdžiui, parduotuvėje parduodamos šaldytos picos galiojimas gali siekti iki 2 metų. Niekas nežino, kiek kartų ji buvo atitirpusi ir užšalusi vėl. Palyginus jos skonį su šviežiai iškeptos picos, įspūdis greičiausiai skirsis kaip diena ir naktis, o pati pica turės didelę energinę ir labai mažą biologinę vertę. Tai reiškia, kad valgant tokią picą, gaunama daug energijos (kcal), bet labai mažai naudingų medžiagų (vitaminų, mineralų). „Puiku, jei tai bus namuose paruošta pica, kurios sudėtį galima reguliuoti pačiam: įdėti daugiau daržovių, sūrio. Bet jeigu tai pirktinis produktas, ypač užšaldytas, jame bus daug druskos bei sočiųjų (blogųjų) riebalų“, – kitame interviu atkreipia dėmesį dar viena gydytoja dietologė Žana Antonova.

„Mano nuomone, sveika yra tai, kas daroma su meile ir sveiku protu. Pica, kurios pagrindą sudaro tik miltai ir vanduo, orkaitės garuose iškepusios šviežios daržovės su liesa mėsa bei rinktiniu sūriu, negali būti nesveika. Juo labiau kad šviežioms picoms kepti nenaudojami jokie konservantai ar skonio stiprikliai, kurie iš tikrųjų dirgina skonio receptorius ir žadina apetitą“, – ramiai dėsto ilgus metus maitinimo versle dirbanti mama, kurios įsitikinimu, picų kepimas – puiki proga vaizdžiai pamatyti visą patiekalo gaminimo procesą ir tuo pačiu susiformuoti adekvatų suvokimą, kas yra sveikas maistas.

Vaikai mėgsta daug daržovių

Kaip teigia PJAZZ restoranų tinklo Vilniaus regionui vadovaujanti Saida, tarp populiariausių iš valgiaraščio užsakomų picų karaliauja klasikinė „Margarita“ – ją valgo ir mėsos mėgėjas, ir vegetaras. O štai vaikai, gamindami savąsias picas, ant jų vis dėlto deda daugiau daržovių arba ruošia picą tik su sūriu, nors ant stalo tradiciškai būna pridėta ir natūraliai keptos vištienos krūtinėlės ar kalakutienos, virto kumpio, grybų, alyvuogių ir pan. Taigi, manytina, kad iš ugdymo įstaigų jaunoji karta atsineša gana gerus sveikos mitybos ir gyvensenos pagrindus. „Dar nesu girdėjusi ir mačiusi, kad kas būtų pasiruošęs sau mėsos tortą“, – apie jaunuosius picų kepėjus sako versli mama ir laikosi nuomonės, kad maisto produktų pasirinkimas didele dalimi priklauso nuo to, ką vaikas mato šeimoje.

Vaikai paprastai renkasi produktus principu „kas man patinka“, ir nesvarbu, kad ant stalo yra paprikų, pievagrybių, alyvuogių – jeigu jie tų produktų nevalgo, ant savo picos jų ir nedės. Be abejo, atsiranda tokių, kurie nori išbandyti viską: tada pusę picos gamina vienokios, kitą pusę – kitokios, bet kad būtų neskaniai išėjusi pačių daryta pica, dar nė vienas vaikas nėra pasakęs.

Tešla picai ruošiama taip pat tik iš natūralių produktų – miltų ir vandens (beje, Pjazz unikalūs tuo, kad jų picos duonelė gaminama iš pilno grūdo miltų – aut. past.). Didesni vaikai gauna tešlos duonelę ir ją kočioja patys prie didelio darbinio stalo, o mažiukams tešla duodama gatavai iškočiota ir įdėta į skardelę. Tada vaikai ant pado tepa pomidorų padažą, pila šlakelį alyvuogių aliejaus, beria sūrio, deda kitų ingredientų. Paskui su savuoju picos ruošiniu keliauja prie picų kepimo krosnies, kur darbą saugumo sumetimais perima tikras picų kepėjas. Kol pašautos orkaitėn picos kepa, vaikai nusiriša prijuostes, nusiplauna rankas ir žaidžia. Picoms iškepus, keliauja jų valgyti.

„Man visą laiką kirbėdavo mintis, o kaip vaikai iš 10–12 picų atskira būtent savąją? Tačiau, pasak animatorių, dar nėra taip buvę, kad vaikai neatpažintų savo picos. Pavyzdžiui, pridėlioja ant jos raidžių, saulučių, kitų ornamentų, tad dviejų vienodų picų nebūna“, – šypsosi atsakingas pareigas einanti mama, kurią kartą per savaitę savarankiškai kepta pica palepina ir jos pačios vaikai.

Picų kepimas, kaip ir pati pica, pasak Saidos, – universalus sprendimas bet kokio amžiaus vaikams, tiek berniukams, tiek mergaitėms. Būna, kad picas kepa ir 3 metų gimtadienį švenčiantys vaikai, ir 12–13-mečiai, kuriems pati paauglystė ir sunku kuo nors sudominti. Įdomu picas kepti netgi 16–17 metų jaunuoliams, kuriuos ypač žavi tešlos sukimo ore menas. Kartais, kai vaikai sunkiai įsitraukia į picų gamybą, animatorės pataria ją paruošti ne sau, o draugui: pagalvoti, ką jis mėgsta, ko norėtųsi jam palinkėti. „Tada prasideda dailės pamoka – rungiamasi, ne kaip skaniau, o kaip gražiau pateikti. Tai vaikams įkvepia labai didelio azarto“, – pastebi Saida.

Dar ji atkreipia dėmesį, kad picos, skirtingai nei kokių keksiukų, taip gardžiai namie neišsikepsi, mat jos skonis labai priklauso nuo orkaitės. Buitinė orkaitė nepajėgia picos iškepti taip, kaip profesionali elektrinė, o ši picos kepimo kokybe neprilygsta malkinei.

Šventė pirmiausia yra bendravimas

Į šventę susirinkusių vaikų kepama pica yra palyginti nedidelė, 20–22 cm pločio. Į gimtadienio kainą taip pat įeina stiklinė limonado, tad natūralu, kad tėvai dažnai klausia, ar vaikams gimtadienyje pakaks maisto. „Jeigu vaikai ateina švęsti gimtadienio, jiems maisto bus iki soties, nes jie, skirtingai nei suaugusieji, susirenka ne valgyti, o bendrauti“, – ramina Saida. Pustrečios valandos – tiek, kiek trunka picų kepimo šventė – vaikai nuolat užsiėmę: gamina, žaidžia, bėgioja, tad pasigesti maisto nėra kada. Argi per savo gimtadienį turiu visus savo draugus versti sėstis prie stalo ir valgyti? Reikia išnaudoti progą žaisti!

Nė vienas stengiasi nenueiti nuo stalo tol, kol savo picų nesuvalgė visi draugai. „Tėvams tiek maisto per pustrečios valandos būtų mažokai, bet vaikams – per akis“, – sako Saida ir pabrėžia, kad šventė pirmiausia yra bendravimas, o ne sėdėjimas prie stalo.

Suvalgius picą vyksta diplomų teikimas – labai svarbi akimirka vaikams, įkvepianti juos toliau domėtis maisto gamyba ir patiems gaminti namie.

„Kuo toliau, tuo rečiau vaikų gimtadieniai švenčiami namuose, nes tai kelia nepatogumų ir neįdomu. Tam tikro amžiaus vaikų gimtadieniai gali būti švenčiami tik žaidimų kambaryje, tačiau paūgėjusiems norisi kažko įdomesnio. Tad jei vaikas gimęs ne vasarą, kai galima švęsti lauke, šventimo vietų pasirinkimas lieka pakankamai mažas, ir kepti picą – vienas iš sprendimų šaltajam metų laikui“, – svarsto Saida.

Pašnekovė taip pat pastebi, kad picas kepti renkamasi ir per darželinukų ar moksleivių išleistuves, ir per profesinio orientavimo pamokas. „Organizuodami picų kepimo šventę, visiškai neprisirišame tik prie gimtadienių“, – pabrėžia versli mama. Ar išbandžiusieji picų kepimą vėliau iš tikrųjų renkasi virėjo kelią, pasak jos, sunku pasakyti, bet iš atsiliepimų tenka girdėti, jog dar kelias savaites po šio įvykio vaikai jaučiasi pakylėti ir noriai šeimininkauja bent jau namų virtuvėje.

Iššūkiai – nuo alergijos iki šampano

Joks verslas neapsieina be iššūkių, o Saidos atstovaujamas maitinimo sektorius – juo labiau. Viena opiausių pastarojo meto problemų drąsiai galima vadinti alergiją: nemaža dalis klientų negali vartoti sojų, riešutų, pieno produktų, glitimo; mažieji picų kepėjai – taip pat ne išimtis. „Jeigu kažkas iš vaiko svečių alergiški glitimui, kad neliktų be picos, daro sau mėsainį su daržovėmis. Gimtadienį adaptuojame taip, kad vaikui nereikėtų atsisakyti šventės, jei iš dešimties draugų dalis negali valgyti to ar ano. Maksimaliai stengiamės atsižvelgti į vaiko poreikį, kad picos kepimas iš tiesų būtų mažųjų virėjų pramoga“, – kaip kūrybiškai tvarkosi su sunkumais, pasakoja Saida.

Kartais matyti, kad gimtadienis organizuojamas ne vaikui, o tėvams. Ir tai yra labai liūdna, nes tėvai daro šventę sau, tarsi bandydami atsigriebti už tai, ko patys vaikystėje neturėjo. Aš visada raginu pirmiausia klausti vaiko, kokio gimtadienio nori jis pats.

Pavyzdžiui, yra tėvų, kurie klausia, ar gimtadienyje bus vaikiško „šampano“ – limonado, išpilstyto į šampano formos butelius. „Kokias nuostatas mes formuojame vaikui? – retoriškai klausia Saida. – Juk šampano gėrimas yra procesas: visi susiburiame, iššauname kamštį, pilstome, sakome tostus, susidaužiame ir geriame. Tada tėvų klausiu, o kodėl jie nori to šampano? „Kad vaikai turėtų ką gerti“, – paprastai atsako šie. Bet juk susidaužti ir pasakyti palinkėjimą galima ir vandens taurėmis. Pavyzdžiui, mūsų restorane palinkėjimai sakomi valgant tortą. „Užgerti“ linkėjimą alkoholiu yra sovietinė kultūra, kuri persiduoda vaikams, nes jų tėvai taip daro. Visada stengiuosi tėvams įrodyti, kad tokie „šampano gėrimai“ gali būti priimtini namie, asmeninėje šeimos erdvėje, bet ne viešumoje.“

Dar vienas įgeidis – šventiniai personažai. „Mums reikia, kad animatorė būtų apsivilkusi Žmogaus Voro kostiumu“, – picų kepimo renginį bando savaip režisuoti tėvai. Tada tenka klausti, ar tikrai to reikia, nes programos esmė yra būtent picos gaminimo procesas, pokalbis apie maistą. „Atrodytų kaip nevykusi klounada, jei apie rankų plovimą, picos tešlos kočiojimą pasakotų Žmogus Voras“, – mano organizatorė.

Arba gimtadienio tortas – kartais jis siekia tris aukštus, kainuoja daugiau nei visas likęs gimtadienis, o galiausiai to torto vaikai net nepaliečia, nes jis paprasčiausiai būna neįkandamas. Vienas iš įspūdingesnių atvejų Saidos praktikoje buvo, kai tortui reikėjo išgauti specialią spalvą – nei šviesiau, nei ryškiau švelnią alyvinę, ant torto pūpsojo burbulai, o pačiame viršuje sėdėjo 30 cm aukščio balerina rožiniu sijonėliu, baltais puantais, o tų puantų raišteliai buvo geltoni. Be to, mama pageidavo, kad tortas būtų morenginis, o tai reiškia – kietas, nes ant jo turėjo sėdėti nemažo dydžio valgoma balerina. „Už tortą sumokėjo 170 eurų ir jo net neįpjovė – tiksliau, apskritai nepjovė, nes tam būtų reikėję specialios įrangos. Tortas labai įspūdingai atrodė ant stalo, bet vaikai liko be torto“, – pamena pašnekovė.

„Aš esu už tai, kad vaikų gimtadieniuose viskas būtų kuo natūraliau. Mes patys restorane tortus kepame tik iš rinktinių natūralių produktų: jeigu grietinėlė – tai gryna tikra grietinėlė, tokia pati, kokia būtų namuose su cukrumi išplakta iki standumo, be jokių standiklių ir dažiklių. Todėl tėvams stengiuosi pasiūlyti vietoj gražaus, bet neatpjaunamo torto paimti vaikams bent jau po mažytį pyragėlį. Mažiesiems tortas pirmiausia yra ne valgymas, o noro galvojimas, žvakės pūtimas, „Su gimimo diena“ giedojimas. Vietoj torto gali būti ir ledai – forma nesvarbu. Svarbiausia vaikams skiepyti supratimą, kad tortas yra simbolinis skanėstas, kurio nereikia didelio ir įspūdingo, bet kuris gimtadienį paverčia švente“, – įsitikinusi Saida.

Straipsnyje panaudotos Eglės Gendrėnaitės nuotraukos iš JAZZBURGERIUKŲ GIMTADIENIO

Dėl išsamesnės informacijos ir picų kepimo šventės užsakymų kreipkitės: