Veros Gorbačevos nuotr. (VG Kids and Family Photography)
Istorija, kurią 2016 m. versli mama Milana Jonikienė dažnai pasakoja savo seminaruose. Herojus – tėtis, bet tinka ir mamai.
SŪNUS: Tėti, ar galiu tavęs paklausti?
TĖTIS: Žinoma, sūnau, klausk.
SŪNUS: Tėti, kiek tu uždirbi per valandą?
TĖTIS (šypteli): O koks tau skirtumas?
SŪNUS: Aš tik noriu žinoti, prašau, pasakyk, kiek uždirbi per valandą.
TĖTIS: Na, jei jau taip nori… Per valandą uždirbu 20 eurų.
SŪNUS (nuliūsta ir nuleidžia galvą): Ach… Tėti, gal galėčiau pasiskolinti iš tavęs 10 eurų?
TĖTIS (pasipiktinęs): Jei klausi manęs, kiek uždirbu, tik tam, kad galėtum pasiskolinti iš manęs pinigų ir nusipirkti dar vieną nelemtą žaislą, tai… Marš į savo kambarį! Pamąstyk apie tai, koks savanaudis esi! Kasdien aš dirbu labai sunkiai, kol uždirbu tokius pinigus!
Nuliūdęs mažasis berniukas nuslinko į savo kambarį.
Tėvas atsisėdo ir pradėjo dar labiau piktintis dėl tokio vaiko įžūlumo. Kaip jis drįsta klausti tokio klausimo tik tam, kad išpeštų pinigų!
Po valandėlės kitos vyras nusiramino ir pradėjo svarstyti: galbūt vaikis nori nusipirkti kažką, ko jam tikrai labai reikia, juk ir pinigų neprašo taip dažnai. Atsistojo ir nuėjo prie vaiko kambario durų, atidarė.
„Miegi?“, – tyliai paklausė.
„Ne“, – sumurmėjo sūnus.
„Žinai, aš pamąsčiau… Na… Atsiprašau, manau, per smarkiai sureagavau į tavo klausimą. Buvo ilga, sunki diena. Nereikėjo man išlieti viso sukaupto pykčio ant tavęs. Štai imk, tavo prašyti 10 eurų.“
Mažas berniukas sukluso ir kaip mat pakilo nuo lovos su šypsena: „Ach, ačiū tau, tėti!“ Tada iš po lovos išsitraukė krepšelį su pinigais, suskaičiavo pinigus ir su šypsena pažvelgė į tėvą.
Tėvas vėl pradėjo niršti: „Kam tau reikėjo tų pinigų, jei tu ir taip jų turi?“ „Nes aš neturėjau užtektinai, bet dabar turiu! – atsakė vaikas. – Tėti, aš turiu 20e urų! Ar galėčiau nusipirkti vieną valandą tavo laiko? Prašau, grįžk rytoj valanda anksčiau. Norėčiau su tavimi pavakarieniauti.“
Tėvas sustingo. Jam suspaudė krūtinę ir užgniaužė kvapą. Apkabino savo sūnų ir nuoširdžiai paprašė atleidimo.
Čia tik trumpas priminimas, kaip gyvenime sunkiai dirbame. Neturėtume leisti laikui kaip smėliui prabėgti pro mūsų pirštus, neskyrus jo tiems, kuriuos labiausiai mylime ir branginame. Prisiminkime ir pasidalinkime ta 20 eurų vertės valanda su mums brangiais žmonėmis. Jei rytoj mirtume, įmonė, kuriai dirbame, galėtų lengvai surasti kitą darbuotoją, o štai šeimai ir draugams mūsų trūktų visą likusį gyvenimą.
Pamąstykime apie tai, kaip aukojame save darbui, pamiršdami, kad kai kurie dalykai yra tiesiog svarbesni.
