Veros Gorbačevos nuotr. (VG Kids and Family Photography)
Kas tos šeimos, patikinčios vos 8 mėnesių kūdikius privataus darželio auklėtojoms? „Vienos jų savo atžalai negavo vietos valstybiniame darželyje, o kitos dažniausiai sukasi versle ir nenori prarasti savo įgūdžių, klientų, ryšių“, – vardija keturių vaikų mama ir keturių lopšelių-darželių Abadelė savininkė Ieva Jagminienė, straipsnio apie kurią pirmąją dalį rasite čia.
Pasak Ievos, taip jau susiklostė, kad jos vadovaujamas ikimokyklinio ugdymo įstaigas daugiau renkasi tėvai, auginantys 1–3 metų vaikus. Gimdytojų, grįžtančių į darbą, kai mažylis atšvenčia pirmąjį gimtadienį, esą ypač padaugėjo po to, kai buvo priimtos atitinkamos įstatymų pataisos, leidžiančios dirbti ir neprarasti vaiko priežiūros išmokų.
Tiesa, pasitaiko ir vienas kitas dar metukų neturintis auklėtinis. Mat dažna mama, pabuvusi visą dieną su mažyliu, vakare jau būna dirgli, su grįžusiu iš darbo vyru neturi apie ką kalbėtis, o vaikas – pavargęs ir nuo mamos, ir nuo monotoniškos aplinkos. Tada šeimoje prasideda pykčiai ir nesutarimai, vaikas ima erzinti. Pradėjęs eiti į lopšelį, mažylis pakeičia aplinką, bendrauja su kitais vaikais, galų gale, dalyvauja įvairiose ugdymo programose.
Privatus vs valstybinis
Nors konkurencija privačių darželių sektoriuje auga, Ieva tikina į kitus darželius žiūrinti ne kaip į varžovus, o kaip į kolegas. Vienu metu netgi galvojo steigti privačių darželių asociaciją, bet kaip visada pritrūko laiko („kol neprispyrė reikalas, tol nepajudės“).
Daugelis pastaruoju metu įsisteigusių privačių darželių turės arba specializuotis, arba jungtis, kad išsilaikytų. Kai esi didesnis ir keliese, ne tokie baisūs sezoniniai svyravimai: daugiau vaikų turintys filialai dengia mažiau vaikų turinčių filialų nuostolius, ir taip galima pralaukti sunkų laikotarpį. Kai esi vienas ir mažas, santykinai daug kainuoja patalpų nuoma, įrengimas, visos infrastruktūros ir darbuotojų išlaikymas, nes jiems atlyginimą moki tokį patį, nepriklausomai nuo to, grupėje trys ar septyni vaikai.
Įsitikinimas, kad privačiame darželyje vaikai mažiau serga, Ievos galva, tėra mitas. Privatus darželis, pasak jos, už valstybinį geriau nebent tuo, kad jame mažiau vaikų, taigi ir galimybė užsikrėsti mažesnė. Tačiau higienos norma – visiems darželiams ta pati. Ryškiausiai skirtumai, mūsų herojės nuomone, atsiskleidžia nebent lopšelių sektoriuje: privačių grupėse mažiau vaikų, mažesnis ir vienam darbuotojui tenkančių auklėtinių skaičius.
Keturių darželių savininkė sako pastebinti, kad tėvų jaučiamas stresas, nerimas ir įtampa nevalingai persiduoda vaikui, ir tai ypač matyti po savaitgalio ar atostogų. „Kai tėveliai ateina ramūs, besišypsantys, tai ir vaikas būna ramus, šypsosi. Taigi, vaiko savijauta labai priklauso nuo atmosferos šeimoje“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.
Jeigu mes žinotume, ką galima padaryti, kad vaikai privačiame darželyje visai nesirgtų, padarytume. Tačiau vaiko sveikata vis dėlto priklauso tiek nuo jo imuniteto, tiek nuo to, kaip jis jaučiasi šeimoje. Jeigu vaikas namie sirgo, sirgs ir darželyje.
Kitas svarbus niuansas – pasirinkimo galimybė. „Juokaujame, kad dabar mamos netgi organizuoja ekskursijas į privačius darželius ir renkasi labiausiai patikusią įstaigą, o kartais – net ir auklėtoją. Valstybinėse įstaigose tokių galimybių vis dėlto nėra“, – pabrėžia versli mama.
Pagal ikimokyklinukų registro duomenis stebėdama tolesnius Abadelės auklėtinių kelius, Ieva sako, kad didžioji dalis vaikų, sulaukę savo eilės, iškeliauja į valstybinius darželius. Taip rudeniop nelieka kokio trečdalio mažųjų klientų, tačiau juos netrukus pradeda keisti jaunesni, dar negavę vietos valstybiniame darželyje. Ramiai sutikus Kalėdas ir Naujuosius, kovą ir balandį siūbteli antroji naujokų banga – nuo pavasario į darželius vaikai išleidžiami tikintis, kad mažiau sirgs.
Vaikų privačiuose darželiuose padaugėjo ir po to, kai Vilniaus miesto valdžia nusprendė skirti 100 eurų kompensaciją negavusiems vietos valstybiniame darželyje. „Manau, ji daug kam padėjo, nes būdavo tėvelių, kurie skųsdavosi, kad jiems per brangu“, – tegu nedideliu, bet palengvinimu džiaugiasi verslininkė.
Vyrui pakanka mylėti savo moterį
Nepaisant pasitaikiusių klaidų ir sunkumų, sprendimo imtis verslo Ieva tikina nesigailinti. Darželių tinklą pradėjus kurti nuo nulio ir be jokių paskolų, šeimai teko ir susispaudus pagyventi, ir dirbti, neskaičiuojant valandų ar savaitgalių, ir vyresniosioms dukroms palikti pažiūrėti jaunėlius dvynius. Tačiau vaikai dėl to, anot Ievos, nejaučia nuoskaudų ir didžiuojasi mamos veikla, nors vargu, ar ryšis ją perimti.
Kitas dalykas – reikia drąsos. Be šito niekaip. Jeigu bijosi, geriau nedaryti. Ir būtinai reikia palaikymo: iš šeimos, iš antrosios pusės. Vyrui net nebūtina iki galo suprasti moters verslo specifikos – kažkur skaičiau, kad vyrui apskritai nereikia suprasti moters, reikia ją tik mylėti. Bet labai svarbu, kad jis matytų, kai jo moteriai sunku, pasiūlytų savalaikę pagalbą ir nuolat drąsintų, kad viskas bus gerai.
Būtent vyrui, kuris vienas iš Abadelės steigėjų, Ieva jaučiasi dėkinga už mažiausiai du kartus išgelbėtą verslo gyvavimą. Pavargusi nuo valdininkų kabinėjimosi, naujai iškepta versli mama kelis sykius jautėsi iki soties atsiverkusi. „Nustačius kokį pažeidimą, išsikviečia direktorių. Nuvažiuoju aiškintis, o man ir sako, kad situacija tokia bloga, jog nieko padaryti nebeįmanoma: ir tas blogai, ir anas tragiškai blogai. Tada nuvažiuoja aiškintis vyras. Grįžta ir sako: viskas gerai, tik liepė sutvarkyti tą ir aną“, – su šypsena prisimena Ieva, nors, prisipažįsta, tąkart svarstė viską mesti ir grįžti į samdomą darbą mokykloje.
Dabar, kai verslo pradžiamokslis jau išeitas, o vaikai paaugę, 4 vaikų mama ir 4 darželių savininkė drąsina dvejojančiąsias: eiti ir daryti verta, tik prieš tai dera viską pasverti sveiku protu, kad nesėkmės atveju visko neprarastum. Tačiau sėkmės atveju pakyla pačios moters savivertė, o vaikai, matydami daug dirbančius tėvus, nuo mažumės sužino, jog darbu galima viską pasiekti.
Ievos Jagminienės interviu Žinių radijo laidoje „Verslo pulsas“
