Veros Gorbačevos nuotr. (VG Kids and Family Photography)
Asta Pliaukštienė ir Milda Sabienė – kuo tikriausios nutrūktgalvės, nes koks gi rimtai į gyvenimą žiūrintis žmogus sugalvotų palikęs šeimą, namus ir darbą iškart po Naujųjų trenktis į Kiprą visai savaitei, ir net ne poilsiauti, o dirbti? Juolab kad darbas – ne iš lengvųjų: tenka kapstytis po savo vidų, ieškant tikrųjų vertybių, norų ir tikslų.
Tikslų planavimo stovykla Kipre – pirmasis didelis bendras Astos ir Mildos projektas. Dvi seniai pažįstamos verslios mamos jo idėją išgimdė prie dalykinių pusryčių stalo ir, sako, nė akimirkos dėl to nesigailėjo. „Aš spusteliu griežčiau, tiesiau, Asta švelniau apglosto. Tai labai gerai, nes kiekvienas žmogus gali rinktis tą bendravimo stilių, kuris jam artimesnis“, – šypsosi Milda.
Tikslai – mūsų pasirinkimas
Pirmoji stovyklautojų diena Kipre prasideda egzotiškai – nuo apelsinų skynimo. O antrąją dieną visi šoka prie rimto darbo, kurį, pasak lektorės Mildos, iš esmės galima vadinti savianalize. Klausimai, į kuriuos visiems asmeniškai tenka atsakyti, nėra iš tų, kuriuos žmogus kelia sau kiekvieną dieną. Tarkime, duodama užduotis įsivaizduoti ir aprašyti save, sulaukusį 90 metų: kas aš būsiu, kur būsiu, ką veiksiu, ką būsiu pasiekęs per gyvenimą ir ką jam būsiu davęs, kaip atrodys mano karjera, kaip bus susiklostęs mano šeiminis gyvenimas, kiek bus pažengęs asmeninis tobulėjimas, kokia bus mano buitis, finansai, sveikata?
Nukeliauti mintimis į tolimus laikus gana sudėtinga, nes anaiptol ne kiekvienas įsivaizduoja, ką veiks po 60-ojo gimtadienio, kai priartės prie pensijos. O juk nuo 60-ies iki 90-ies yra dar trisdešimt gražių metų, per kuriuos iš esmės galima nuveikti be galo daug, įvertinant tai, kad jau turi išminties, žinių, kontaktų, materialinį pagrindą. Visus tuos dešimtmečius galima vegetuoti, o galima dar labai daug duoti aplinkiniams ir pasauliui – tai priklauso tik nuo žmogaus pasirinkimo.
Lektorė Milda Sabienė tikina, kad aiškiai išgryninus asmeninius tikslus, per metus jų pavyksta pasiekti neįtikėtinai daug ir pačių ambicingiausių. (Asmeninio albumo nuotr.)
Organizatorės pasistengė stovyklą sustyguoti taip, kad buitis netrukdytų mokymuisi: kūniškais poreikiais ir patogumais pasirūpina viešbutis, stovyklautojams belieka neprarasti ūpo pasiimti viską, ką ši savaitė gali duoti. Po pusryčių kimbama į darbą, po pietų – vėl tas pats. Perkaitusiai galvai pailsinti vakarop daroma joga ir medituojama, o po vakarienės, priklausomai nuo kiekvieno norų, sėdama pokalbių ar užbaigti susikaupusių darbų. „Kartais užsiėmimai tęsiasi iki gilios nakties: daug ką reikia aptarti, apgalvoti, paanalizuoti, vyksta asmeninės koučingo sesijos, kartais net ir verslo planai gimsta“, – įtemptą, bet vaisingą pirmąją savaitę toli nuo Lietuvos piešia Asta Pliaukštienė.
Organizatorės ramina, kad visa stovyklos savaitė nevyksta vien tokiu įtemptu ritmu, daroma ir pertraukų. Visai šalia viešbučio, kuriame gyvena stovyklautojai, yra nuostabaus grožio Akamos parkas, pasivaikščiojimas po kurį virsta ne tik poilsiu, bet ir asmeninėmis koučingo sesijomis arba pasidalinimais („gimsta naujų atradimų, tenka prisėsti ant akmenų ir ką nors pasižymėti savo knygose“). Antroji atokvėpio kryptis – pajūrio kurortas Pafosas arba gretimos apylinkės, kur po įtempto darbo atsipalaiduojama prie Viduržemio jūros.
Pakeisti mąstymą per savaitę?
Paklausta apie tikslą pakeisti savo mąstymą, tarkime, iš pesimistiško į labiau optimistinį, psichologės išsilavinimą turinti Milda kategoriška: per savaitę to padaryti tikrai neįmanoma. Pasak jos, įprotis yra keičiamas ne mažiau kaip 6 mėnesius intensyviai kasdien dirbant su savimi. 21 dienos, kaip populiariai teigiama, tikrai neužtenka, 7 dienų – tuo labiau.
Šios 7 dienos gali tapti impulsu ir suteikti žinių, vedančių į sąmoningą suvokimą. Mąstymo pokyčiai prasidės tik einant tuo keliu. Pokalbiai stovyklos metu būna gilūs, jeigu asmeniniai – iki ašarų. Paradoksalu, bet mes džiaugiamės, kai žmonės pravirksta – tai tas tikrasis ženklas, kad žmogus iš tiesų nori dirbti su savimi ir yra pasiruošęs pokyčiams.
Tik kaip pajusti, kad jau atėjo metas keistis ir kelti sau kitokius tikslus? Kiekvienas, pasak pašnekovių, gyvenimo siunčiamus ženklus skaito savaip, kiekvienas turime savo dugną, tad ir prie poreikio keistis ateina skirtingais keliais. Vienus atveda nesėkmės, kiti, nors ir nesiskundžia Fortūnos prielankumu, tiesiog yra linkę kryptingai planuoti savo gyvenimą ir nori laiko atsitraukti, pagalvoti, susimąstyti.
„Tikrai neatjungiame nei nuo alkoholio, nei nuo mėsos ar rūkymo. Kas kokius įpročius turėjo, tas juos turi ir stovyklos metu“, – paklausta apie bendrą tvarką, liberalumu stebina šiaip jau tvirtos rankos Milda. Ir čia pat patikslina: atsakomybė už savo įpročius tenka patiems žmonėms – kuo jie bus šviežesne galva dieną, tuo daugiau padarys savo labui. Juolab kad moksliniai tyrimai rodo, jog atsikratęs vienos priklausomybės, žmogus paprastai ją pakeičia kita – klausimas tik, ar ta priklausomybė žalinga, ar naudinga.
Tiesa, dėl atokios vietos aukštai kalnuose, kurią patys kipriečiai vadina pasaulio galu, stovyklautojai lieka natūraliai atkirsti nuo kokybiško telefono ryšio. Bet tai tik į gera – pakanka erdvės susitelkti į save“, – tvirtina organizatorės.
Šešiolikmetės pokyčiai
Mokytis siekti tikslų į Kiprą suvažiuoja patys įvairiausi žmonės: verslininkai, samdomi darbuotojai, verslą kuriančios mamos. Pernykštėje 2016 metų tikslų planavimo stovykloje dalyvavo ir Astos dukra – tuomet dar 16-metė; visiškai vaikas, dažnos mamos akimis žiūrint. „Mano džiaugsmui, ji labai stipriai su savimi padirbėjo ir grįžus tiek tėtis, tiek kiti šeimos ir aplinkos nariai pasakė, kad vaikas išvažiavo vienoks, o grįžo visai kitoks“, – tvirtina Asta. Praėjus metams, merginos ieškojimai, žinoma, nesibaigė („juk ir mes patys, suaugusieji, po šiai dienai ieškome“), tačiau juos esą tapo lengviau suvaldyti.
Dukra jau turi planavimo įgūdžių ir supranta, kurie tikslai yra būtent jos, o kurie – pasakyti draugų, sugalvoti mamos ar liepti tėčio. Dabar ji moka išjausti save ir stengiasi suprasti savo tikrąsias vertybes.
Per pirmąją sausio savaitę susidėlioję metų tikslus, stovyklautojai vėliau kelyje nelieka vieni, bendrauja uždaroje feisbuko grupėje ir skaipo sesijose. Praėjus keliems mėnesiams, per pirmąjį tarpinių vertinimų etapą, pasak Astos ir Mildos, visi pasidžiaugia tuo, ko pavyko pasiekti ir taip tarsi pastiprina vieni kitus: „Tai ne nuolatinis darbas, o tik vienas susitikimas, skirtas pasidalinti asmenine patirtimi. Jo metu žiūrime, kas per tą laikotarpį įvyko, kur reikia padėti, pamąstyti, kokia jau susikaupė patirtis“.
Dar vienas susitikimas rengiamas po simbolinių devynių mėnesių, kai jau artėjama prie rezultatų. Jo metu stovyklautojai susumuoja nueitus žingsnius, aiškinasi, ką dar reikia padaryti, pakeisti. Padedami Astos ir Mildos, vertina, kokiu ciklu vyko tikslo siekimas, kada buvo susidurta su sunkumais, kada ėmė lankyti džiaugsmas, kada atėjo noras dalintis savo rezultatais su kitais. „Rungtyniavimo ir lyginimosi tarpusavyje tikrai nėra, nes tikslai labai asmeniniai. Kiekvienas labiau lygina save su tuo savimi, kuris buvo vakar. Grupė tik palaiko, jokios konkurencijos ar varžymosi, kam geriau sekasi siekti užsibrėžtų tikslų, tikrai nėra“, – ramina verslios mamos.
Vienos savaitės vertė
Organizatorės tvirtina, kad tie, kas suprato tikrąją pirmosios sausio savaitės vertę, šiemet jau be kalbų kraunasi lagaminus ir laukia skrydžio į Kiprą, nors pernai tokiu pat metu esą dar spardėsi ir teisinosi neturintys laiko. Kokybiškai praleista savaitė leidžia visai kitaip nugyventi ateinančius metus ir pačioms stovyklos sumanytojoms. „Manau, per 2016-uosius pasikeičiau ir metų pabaigoje jaučiuosi tikrai kitokia. Kitaip vyksta šeimos ir verslo reikalai, rutuliojasi projektai, kyla naujų idėjų, – tikina tris vaikus auginanti Asta. – Dabar kelias nuo minties iki rezultato sutrumpėjo iki minimumo. Kartais net pati nustembu, kaip tarpiniame etape užsirašiusi kokią mintį, ką reikėtų padaryti, kitą dieną jau regiu ją realizuotą, darbai tarsi pasidaro patys.“
Atsirado daugiau kokybės, mažiau blaškymosi, skubėjimo, dairymosi aplinkui, lieka apsčiai laiko pasidžiaugti gyvenimu. Kai žinai savo tikslus, tampa lengviau eiti ir kryptingai siekti, tavęs niekas neišmuša iš vėžių. Nebešvaistai laiko. Taupai nervus. Rezultatų pasieki daug greičiau. Ir nėra jokių dvejonių – tu aiškiai žinai savo kryptį ir eini.
Pokyčių teigia jaučianti net ir dalykiškoji Milda. Dar iki stovyklos ties savo gyvenimo kryptimi uoliai dirbusi moteris sako 2016-ųjų sausį Kipre tą kryptį aiškiau išgryninusi ir tvirtina per metus pasiekusi neįtikėtinai daug – įgyvendino kokių 3–5 metų planus. „Sukūriau tiek visko, ką anksčiau būčiau atidėliojusi kitiems metams ir aiškinusi, kad dabar tam ne laikas. Jau po pusmečio apstulbusi galvojau: „Dieve, aš per pusę metų tiek padariau?“ – nuoširdžiai stebisi savimi.
Ir kaip visada racionaliai paaiškina sėkmės priežastį: konkrečiam tikslui pasiekti reikalingas tam tikras išteklius, ir kai mes tiksliai žinome savo tikslą, išteklius automatiškai atpažįstame greičiau. Tada pakanka išgirsti mintį, sutikti žmogų ar gauti vizitinę kortelę, kad atpažintum tau rūpimą dalyką ir šūktelėtum: „O!“. Turėdami aiškius tikslus, susiejame, atrodytų, nesusiejamus dalykus, o šie nuveda ten, kur mums reikia. „Apie tai, kaip dirba protas, kaip jis priima informaciją, kaip priešinasi, kaip veda mus tikslo link, ir kalbame sausio pirmąją savaitę Kipre. Ir nėra čia jokių užkerėjimų ar burtų – savo laimę nusikaldiname patys“, – linkėdamos gražių švenčių vykti kartu su tais, kurie mokosi kelio į sėkmę, kviečia Asta ir Milda.
Registracija į tikslų siekimo stovyklą Kipre vyksta el.paštu mokymai@kompetencijuvystymas.lt. Su kodu #verslimama taikoma 5 proc. nuolaida!
