Akordeonistė Aurelija Matulevičiūtė (AuremA) ruošiasi paskutiniam šių metų koncertui sostinės Muzikos galerijoje. Ruslano Kondratjevo nuotr.
„Man norisi perduoti tą džiaugsmą ir saulę, kurių gaunu būdama Italijoje. Noriu perduoti klausytojui italų laisvės pojūtį ir mokėjimą džiaugtis“, – artėjant gruodžio 28 d. rengiamam koncertui Kelias Naujoji Vilnia – Roma, kalba Aurelija Matulevičiūtė (AuremA).
Per šias Kalėdas talentinga lietuvių akordeonistė Vilniaus Muzikos galerijoje kartu su dviem kolegomis iš užsienio gimtinės publiką šildys aistringomis melodijomis, tarp kurių skambės ir jos pačios parašytas kūrinys, gimęs iš Italijoje regėtos vizijos.
Daugiau laiko praleidi Italijoje, dalyvauji prestižiniuose festivaliuose, koncertuoji su solistais, chorais, simfoniniais orkestrais. Svetur prisistatai sceniniu vardu AuremA, o Lietuvos publikai groji, nes čia pradėjai muzikės kelią?
Tikrai taip. Galiu patikinti, kad groti gimtinės publikai – užvis maloniausia. Didžiausias džiaugsmas man yra tada, kai apsikeičiu pozityviomis emocijomis su klausytojais: pirmiausia duodu pozityvo jiems, o koncerto pabaigoje jie duoda man.
Dabar, žvelgdama atgal suaugusio žmogaus akimis, ką pavadintum svarbiausiais karjeros momentais?
Apžvalgą neabejotinai pradėčiau nuo Naujosios Vilnios muzikos mokyklos. Tada buvau už akordeoną mažesnė mergytė ir turėjau nuostabią pirmąją akordeono mokytoją Žaną Gumenają. Ji, jeigu matydavo, kad vaikas talentingas ir dar turi noro siekti daugiau, visur pagal galimybes tą vaiką ir veždavo. Kadangi akordeono konkursų vykdavo kasmet, mokytojos dėka esu apvažiavusi visus ir Lietuvoje, ir kitose Europos šalyse vykusius renginius. Daugumą konkursų, kuriuose teko dalyvauti, aš laimėjau, kelis kartus buvau likusi antroje vietoje. Kaip vaiką tai neabejotinai skatino ir norėjosi pasirodyti dar kuo daugiau. Vėliau prisidėjo dalyvavimas festivaliuose. Tad per visą savo karjerą su konkursais, festivaliais ir koncertais apkeliavau Lietuvą, Latviją, Estiją, Suomiją, Lenkiją, Italiją ir Bulgariją. Taigi šiųmečio kalėdinio koncerto pavadinimas „Kelias Naujoji Vilnia – Roma“ iš esmės ir apžvelgia visą mano kaip muzikės kelią.
2010 m. iš Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų gavau premiją už laimėtus tarptautinius konkursus ir Lietuvos vardo garsinimą užsienyje. Labai tuo didžiuojuosi.
Turėjai muzikinių dievaičių, idealų? Kas nors iš jų padarė reikšmingesnę įtaką tavo karjeros raidai?
Per gyvenimą sutikau ir daug talentingų menininkų, kurie vienaip ar kitaip darė ir tebedaro įtaką man kaip muzikei. Pirmą vietą atiduočiau Stevenui Tyleriui iš roko grupės „Aerosmith“, kurį sutikau 2014 m. Tąkart abu su Stevenu parengėme vaizdo klipą ir grojome „Siemens“ arenoje, kur mūsų klausėsi 10 tūkst. žmonių. Tas įvykis man įstrigo visam gyvenimui. Nors vėliau atlieki daugiau darbų, dalyvauji svarbesniuose renginiuose, bet tokią muzikinę žvaigždę sutinki tikrai ne kasdien.
Paskui išvykau į Italiją. Čia iš pradžių grojau su žymiu italų akordeonistu Marco Lo Russo, vėliau ėmiau koncertuoti su simfoniniais orkestrais, chorais bei kitais žymiais artistais kaip Alejandro Escobar ar Mirko Guadagnini. Buvo tikrai smagu, kai jaunas italų kompozitorius Giovanni Frison parašė kūrinį akordeonui su kompiuterine fonograma „Burattini“ (liet. „Buratinai“) specialiai man, ir aš jį atlikau Italijos Vicenza mieste vykusiame elektroninės muzikos festivalyje „Dopo Il Rumore“ (liet. po triukšmo). Tokie įvykiai suteikia džiaugsmo ir svarbos.
Iš svarbiausių 2016 m. renginių minėčiau Romoje vykusį tarptautinį festivalį La Mente Artistica, kuriame dalyvavo vien moterys iki 35 metų iš visų meno sričių. Aš jame vienintelė gavau galimybę atstovauti Lietuvai. Pasirodymo klausėsi 20 šalių ambasadoriai, renginį transliavo Italijos nacionalinė televizija.
Kas lėmė, kad įleidai šaknis Italijoje?
Kai 2004 m. pirmą kartą atvažiavau groti į konkursą Italijoje, jau tada ši šalis man paliko įspūdį. Pasirodė artima jos kultūra, įžvelgiau papročių, tradicinės muzikos panašumų. Pasirodė labai suprantamas italų svetingumas, noras gausiai vaišinti svečius. Žinoma, italai atviresni, laisviau reiškia mintis. Dar pridėkime labai gražų klimatą, ir gausime formulę, nusakančią, kas mane patraukė į šią šalį.
Vėliau ne kartą teko dalyvauti Italijoje rengiamuose konkursuose ir pajutau, kad čia atliekama muzika ne tokia sureguliuota taisyklių. Nors muzika yra menas, šiek tiek taisyklių joje visada turi būti. Tačiau pirmiausia reikia klausyti širdies, ką italai daro puikiai ir su didele aistra. Jų laisvumas, gebėjimas išeiti iš jau parašytų natų ir įdėti į kūrinį kažką savo, interpretuoti, man davė daug laisvės, kuri tokia svarbi muzikantui. Jeigu tik atsisėsi ir grosi tas natas, kurios yra parašytos, būsi gal ir profesionalus, bet mechaninis atlikėjas, tačiau nebūsi artistas.
Kalėdiniame koncerte skambės ne tik tokių gerai žinomų autorių kaip Astor Piazzolla ar Nino Rota kūriniai, bet ir tavo pačios kūryba. Iki šiol, regis, kaip kompozitorės tavęs nebuvome girdėję.
Ranka kurti savo muziką kildavo ir anksčiau, bet kai buvau dar visai vaikas, netikėjau savo jėgomis, kad galiu imti ir parašyti visą kūrinį, o vėlesnių kūrybinių bandymų niekaip nepabaigdavau. Šiemet buvo daug kūrybinės energijos, ir ją pagaliau realizavau: parašiau du jau paruoštus skambėti kūrinius.
Pirmasis jų – klasikinis, skirtas vienai talentingai italų smuikininkei Gabrielai Cipriani, kuri prieš dvejus metus tragiškai žuvo automobilio avarijoje. Tiesa, jos istoriją sužinojau tik gerokai vėliau. O tą vakarą buvo tiesiog taip, kad pasiėmiau akordeoną ir prieš akis išvydau viziją: tamsų dangų su daug žvaigždžių ir merginą balta pūsta tarsi princesės suknele. Beregint šį vaizdą, melodija atėjo tarsi pati savaime. Įsirašiau ją telefonu ir nusiunčiau savo vaikinui, papasakojau jam apie regėtą vaizdą, o jis pasakė, kad kaip tik tuo metu, kai kūriau, jis buvo savo tragiškai žuvusios sesers kambaryje. Kadangi būdama gyva mergina bijojo tamsos, jos kambario lubos buvo išklijuotos patamsyje spindinčiomis žvaigždelėmis, kurios tą vakarą kaip tik švietė. Priėmiau tai tarsi telepatinį ryšį, savotišką anapusybės ženklą. Iš vizijos gimusį kūrinį dedikavau Gabrielai, vėliau mes įrašėme jį kartu su M. K. Čiurlionio kvartetu.
Antrasis kūrinys „Ti amo“, dedikuotas Italijai ir meilei, gimė iš bendradarbiavimo su įrašų studija „Zert Music“ ir didžėjumi Edvardu Viberiu (Edvardas Savickis). Melodijos idėjos autorė esu aš, kūrinyje skamba itališki žodžiai, o Edvardas dirbo prie elektroninės aranžuotės, kūrinį sušiuolaikino. Įdomus ir prasmingas darbas, pratęsęs dar vasarą užsimezgusį mudviejų bendradarbiavimą.
Šias Kalėdas sutiksi tėvų namuose Lietuvoje. O kaip atrodo tradicinės itališkos Kalėdos?
Italai, kaip ir mes, turi tradicinių kalėdinių patiekalų, bet ne tiek daug. Maistą jie labai mėgsta, bet per Kūčias ant stalo dvylikos patiekalų nededa, žiūri į tradiciją šiek tiek paprasčiau. O kokia šiuolaikiškesnė moteris, žiūrėk, galbūt apskritai pasiūlo vyrui šventiškai pavakarieniauti restorane, užuot plušėjus dėl vaišių stalo virtuvėje. Vyresnės moterys, jei maisto namuose ir gamins, su kiekiais tikrai nepersistengs.
Ant italų kalėdinio stalo visuomet būna aukštas keksas su džiovintais vaisiais. Per Kalėdas valgoma mėsa, bulvės, pasta, skanaujama tikrai daug įvairiausių saldumynų.
Tipinis italų užsiėmimas per Kalėdas – žaidimas kortomis. Pietų Italijoje per žiemos šventes yra įdomi jaunimo tradicija: išsinuomoti patalpas už tokią kainą, kad vienam asmeniui jos atsieitų po 5–10 eurų, ir leisti jose šventes, įskaitant Kalėdas. Atsinešę maisto, gitaras, televizorių ar kokį žaidimų stalą, jauni žmonės leidžia laiką ne su šeima, o su draugų kompanija. Pirmąją Kalėdų dieną nueina į Mišias, o grįžę vėl linksminasi.
Bažnyčia – neabejotinai svarbi šventinės italo kasdienybės dalis. Juk Italija – krikščionybės lopšys. Anksčiau ne tik kiekvienuose namuose, bet ir mokyklose kabėdavo kryželis. Dabar laikai iš dalies keičiasi, pradėjus maišytis kultūroms, padaugėjus kitatikių migrantų, kryžių mokyklose neliko. Bet krikščioniškas paslaugumas, noras padėti kitiems išliko. Tad per Kalėdas į bažnyčią tikrai nueina net ir formaliai tikėjimą išpažįstantis italas.
Koncerte taip pat dalyvauja Antonio Palmisani (vokalas, Italija), Gabriel Prado (perkusija, Brazilija). Programoje – Sivuca, Astor Piazzolla, Erik Satie, Ennio Morricone, Nicola Piovani, Aurelijos Matulevičiūtės, Yann Tiersen, Nino Rota ir kitų kompozitorių kūriniai.
Koncertą iš dalies remia Vilniaus miesto savivaldybė. Bilietus galima įsigyti bilietai.lt arba vietoje koncerto dieną.
