Pasak ekspertų, verslininkai, kurie darbuotojus draudžia savo lėšomis ir diegia trečiąją pensijų pakopą, yra labai drąsūs ir ne šio laikmečio žmonės. Mat niekas nežino, kam iš politikų ir kokia proga galimai prisireiks atsiriekti pinigų nuo pensijai privačiai sukauptų lėšų.
Dar viena reforma
Kol valdyti pradedanti koalicija transliuoja įvairius signalus apie būsimą pensijų sistemos pertvarką ir kelia daugiau nerimo nei optimizmo, kai kurie verslininkai patys ieško išeičių, kaip pasirūpinti savo darbuotojais.
Nors teoriškai pensijų sistema pertvarkyta prieš keliolika metų – ašaros dėl SDODROS deficito nedžiūsta. Daug kalbų apie orią senatvę spinduliuojantys politiniai pasisakymai beveik visada baigiasi diskusijomis apie tai, kiek didinti pensijas: 8 ar 40 EUR?
Antai, Seimo narys Rimantas Jonas Dagys užregistravo pasiūlymus dėl 2017 m. SODROS ir valstybės biudžetų. Juose turintiesiems būtinąjį socialinio draudimo stažą siūloma vidutinę senatvės pensiją padidinti 41,7 EUR. „Priėmus šį pasiūlymą, vidutinė senatvės pensija, turint būtinąjį stažą, siektų 308,13 EUR“, – žiniasklaidai giriasi buvęs socialinės apsaugos ir darbo ministras, teigiantis, kad geriausias laikas didinti senatvės pensijas yra dabar.
Paklaustas, iš kokios biudžeto eilutės jos būtų finansuojamos, R. Dagys dėsto, esą lėšų būtų gauta sumažinus valstybės aparatą arba sumas, skiriamas kadaise nurėžtoms motinystės išmokoms kompensuoti. Pensijų didinimas numatytas ir naujosios koalicinės Vyriausybės programoje. Kur viską sugalvota viską daryti dar kitaip. Taigi – reforma vėl bus.
Reikia trijų pakopų
Kad senatvėje iš pensijos gaunamos pajamos leistų oriai pragyventi, reikėtų trijų pakopų pensinės sistemos: SODROS įmokų, atskaitymų į pasirinktus pensijų fondus (II pakopos) ir savanoriškai arba darbdavio mokamų įnašų (III pakopos). Didžiausia bėda, pasak finansų rinkų eksperto Sauliaus Racevičiaus, ta, kad III pakopos pensijų sistema visiškai neplėtojama ir egzistuojanti tik popieriuje, o naujų reformų planai neprideda pasitikėjimo.
Jis įsitikinęs, kad einamojo mokėjimo sistema, užtikrinanti tam tikrą minimalią pensiją, turi išlikti. Iš to paties šaltinio – privalomųjų atskaitymų SODRAI – formuojama ir II pakopos pensija. Dėl tarifo, anot S. Racevičiaus, galima ginčytis, bet 2 proc., kiek buvo palikta krizės laikotarpiu, aiškiai per mažai.
„Abi šios pakopos, kartu sudėjus, tėra pajėgios užtikrinti iki 40 proc. pakaitinio dirbančio žmogaus pajamų dydžio. O uždavinys – gauti bent 70−80 proc., kurie laikomi norma Vakaruose“, – skaičiuoja pašnekovas. Tokį pajamų lygį senatvėje esą įmanoma pasiekti tik kaupiant III pakopos pensijų fonduose, paremtuose savanoriškumo principu.
S. Racevičiaus manymu, valstybei trūksta politinės valios struktūriškai sutvarkyti III pakopos pensijų fondų funkcionavimą. Reikėtų apsispręsti dėl atitinkamų mokestinių lengvatų, kitokių skatinimo priemonių. „Mano asmenine nuomone, investicijų valdymo rinkos dalyviai (pensijų fondai – aut. past.) nelabai aktyviai to siekia. Lobistinės veikla praktiškai nevykdoma. Valstybė privalo tai skatinti, rodyti iniciatyvą“, – sako S. Racevičius.
Profesinių pensijų kaupimo įstatymas šalyje priimtas 2006 m., tačiau iki šiol niekas šioje pakopoje beveik nevyksta. Nors pradedant pensijų reformą, kryptis buvo pasirinkta teisingai, rimtų problemų, eksperto teigimu, nepradėta spręsti po šiai dienai. Pačių gyvybės draudimo bendrovių, siūlančių pensinio draudimo paslaugą, atstovai ir finansų analitikai atvirai pripažįsta, kad šalies mastu III pakopos pensijų fonduose sukaupta itin menka, veikiau simbolinė pinigų suma. Į klausimą, kiek tokių sutarčių sudaryta, atsakoma santūriai: „viena kita.“ II pakopos pensijų fondų bendra investicinių portfelių vertė rugsėjo mėnesio pabaigoje buvo 2,4 mlrd. eurų, III pakopos – 70,8 mln. eurų.
Entuziastų atsiranda
Visgi atskirų entuziastų, kurie linkę tikėti sistemos tvarumu, atsiranda. Neseniai per žiniasklaidai skirtus pusryčius transporto bendrovės „Transekspedicija“ vadovas Vidmantas Pelėda paskelbė, kad įmonė draus savo darbuotojus III pakopos pensijų draudimu. Ir antradienį sutartis su Verslininko nuomone, tai geras būdas darbuotojų lojalumui skatinti; atitinkama sutartis bus pasirašoma artimiausiu metu. Juolab kad, anot V. Pelėdos, patys žmonės dažnai nelabai linkę galvoti apie ateitį ir svarsto, kad geriau jau 100 EUR delne dabar, o ne kažin kada vėliau.
Tomas Milašius, gyvybės draudimo bendrovės “Compensa Life Vienna Insurance Group SE Lietuvos filialo” vadovas teigia, kad tarp Lietuvos logistikos įmonių „Transekspedicija“ yra šitokios praktikos pioneriai.
Ir visgi, net ši bendrovė, po ilgų derybų pasirašė ne III pensijų pakopos draudimo sutartį, o kaupiamojo gyvybės draudimo. „Iš esmės pasirašyta sutartis nelabai kuo skiriasi nuo III pakopos pensijų draudimo, tik čia nustatomos būsimų išmokų sumos su fiksuotomis, kad ir mažomis, palūkanomis. Pensijų draudimo atveju, draudimas būtų investicinis ir žmonės gautų tiek, kiek atsipirktų jų investicijos,“ – aiškino T. Milašius.
Bendrovės „Transekspedicija“ vadovas tokį pasirinkimą aiškina nenoru, kad žmonės nusiviltų gavę išmokas net mažesnes už įmokas, kurias už juos mokėjo darbdavys. V. Pelėda taip pat kelia klausimą, kodėl nesudaroma galimybių pačioms įmonėms kaupti darbuotojų pensijų lėšas.„Galėtume tai daryti nedalyvaujant draudimo kompanijoms ar kažkokiems nežinomiems privatiems fondams. Tuomet privatininkų į valstybines finansines institucijas įneštas lėšas darbuotojai atgautų su valstybės garantija ir su tuo metu galiojančiomis normatyvinėmis palūkanomis rinkoje. Kitaip tariant, blogiausiu atveju darbuotojams būtų išmokėtos bent visos jo įneštos sumos ( be palūkanų, to manau nereikia). Tai būtų IV pakopa, tik jau garantuota“, – siūlo pašnekovas.
Paties V. Pelėdos nuomone, vertėtų sudaryti įmonėms galimybę įnešti banko depozitą, o gal ir investuoti į obligacijas su valstybės garantija ir jį laikyti, iki darbuotojas atsiims darbdavio įneštas lėšas, kad ir be palūkanų, jei kuriuo sunkiu ekonomiškai metu jų nebūtų. Dabar esą nei darbdaviai, nei darbuotojai neturi jokių garantijų dėl to, kiek darbuotojai tiek darbdaviai nepasitikėtų tokia ketvirta draudimo pakopa.
UAB „Transekspedicija“ siūlo šį draudimą visiems savo darbuotojams, atidirbusiems įmonėje bent 3 metus, su vienodu mėnesiniu fiksuotu įnašu. „Darbuotojas, kuriam šiuo metu yra 40 metų, III pakopos pensijų fonde sukauptus pinigus gali gauti jau sulaukęs 50-ies, tik turės susimokėti 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio. Tuo atveju, sukauptas lėšas darbuotojas gaus sulaukęs pensinio amžiaus, GPM mokėti nereikės. Po penkių metų draudimo polisas atiduodamas darbuotojui ir jis pats tampa jo šeimininku, o darbdavys moka tokią sutartyje numatytą fiksuotą sumą,“- sakė V. Pelėda, kuris pažėrė ir kritikos pensijų draudimo rinkos dalyvių politikai.
„Moki nustatytą įmoką už žmogų kiekvieną mėnesį, o kaip ten gausis po 10 metų, Dievas žino. Grafikus rodo apie tai, kaip anksčiau buvo – prieš penkerius metus, prieš dešimt. O į prašymą garantuoti bent 3 proc. bendras, net ne metines palūkanas draudikai tik mojuoja rankomis ir tvirtina nieko negarantuojantys. Esą, kaip bus, taip bus, teisinasi rinka ir tuo, kad viskas labai sudėtinga, būna krizių, o kai kalbama apie pačios draudimo įmonės bankrotą atsako, taip negali būti“, – pastebi kelis šimtus darbuotojų turinčios įmonės savininkas.
Anot V. Pelėdos, išgirdę pastabą, kad gali būti, jog per 10 metų įmonė sumokės už darbuotoją 10 000 EUR, bet po dešimties metų šis gaus tik 8–9000 EUR, draudikai sutartinai nutyla arba pradeda raminti, jog taip neturėtų būti, jie stengsis, bet – nieko garantuoti vis tiek negali. „Mes nenorime kvailai atrodyti prieš žmones, kai sakome, kad mokame už juos štai tokią sumą, o paskui jie ims ir gaus mažiau. Šiuo atveju kalbame ne apie infliaciją ir nuvertėjimą. Todėl atleiskite, bet mes negalime nuvilti žmonių. Bet mes, ilgokai ieškoję, suradome draudimo įmonę, kuri garantavo (aišku jei ji bankrutuos), kad blogiausiu atveju po 10 metų išmokėtų bent visą įmoką “, – pasakoja „Transekspedicijos“ vadovas.
Čia suinteresuotų verslininkų ir rinkos ekspertų pozicijos skiriasi. S. Racevičius mano, kad tokius nepagrįstus verslininkų ir darbuotojų nuogąstavimus lemia paties mechanizmo nesupratimas. Anot jo, depozitas nėra tas pats, kas draudimas ir negali būti. „Yra dvi sistemos: defined contribution (angl. fiksuotų įmokų) arba defined benefits (angl. fiksuotų išmokų). Pas mus taikoma fiksuotų įmokų sistema, ir tai nėra labai blogai. Pavyzdžiui, nustačius fiksuotas išmokas, yra didesnė rizika, kad fondas gali tiesiog bankrutuoti. Apsistojus prie fiksuotų įmokų, lieka tik techninės rizikos, pavyzdžiui, vagystė ar pan. Kiek uždirbo tavo pinigai, tiek uždirbo“, – aiškina profesionalas.
Pasak jo, garantuojamas simbolinis procentas metinių palūkanų darbuotojui didelės naudos neatneš. Juolab kad yra galimybė pasirinkti rizikingesnes arba konservatyvesnes investavimo kryptis. Pavyzdžiui, investuojant į obligacijas, tikimybė prarasti pinigus net trumpuoju laikotarpiu yra tik labai teorinė.
Pasitikėjimo trūkumas
Vienas iš privačių pensijų fondų sistemos Lietuvoje kūrėjų ir propaguotojų, pradėjęs šį darbą dar praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, buvęs Seimo narys Artūras Melianas mano, kad dėl menkos pensijų kaupimo pažangos kalta būtent valstybės, o tiksliau – populistiškai besimaivančių politikų laikysena.
„Mano nuomone, vangumą pirmiausia lemia nepasitikėjimas valdžia. Juk net ir II pakopos pensijų kaupimo tvarka buvo daug kartų keista, nesilaikyta įsipareigojimo pasibaigus krizei grąžinti įmokas į ikikrizinį lygį ir vėliau didinti. Nūdienos problemos buvo sprendžiamos ateities pensininkų sąskaita, todėl krito pasitikėjimas visa sistema“, – svarsto A. Melianas.
Kad nesibaigiantys valdžios mėginimai užkimšti eilinę biudžeto skylę neskatina imtis savanoriško kaupimo, sutinka ir rinkos ekspertas S. Racevičius. Jis primena, kad Konstitucinis Teismas yra pripažinęs, jog krizės metais sumažinus pensijas ir atlyginimus, buvo pažeista Konstitucija. „Ar būsimieji pensininkai turi tikėti, kad, eilinei krizei užklupus, jų sukauptos lėšos nebus paimtos tiesiog todėl, kad labai reikia?“ – retoriškai klausia finansų rinkų žinovas ir prisipažįsta neturintis atsakymo.
Reforma ar revoliucija?
Idėja sujungti SODROS mokestį su Gyventojų pajamų mokesčiu ir stabdyti nuo 2017 metų pradžios, ar nuo tų metų liepos mėnesio mokėjimą į II pakopos pensijų fondus susilaukia prieštaringų vertinimų.
Ekonomistas Romas Lazutka tam pritaria. „Kai kalbame apie apie pensijų kaupimą Vakaruose neakcentuojame, kad ten dominuoja būtent profesiniai pensijų fondai, kurie yra dar ir nesiekiantys pelno. Juos dažniausiai organizuoja darbdavių asociacijos kartu su profesinėmis sąjungomis”, – žiniasklaidai teigia R.Lazutka. Jo nuomone, radikali pertvarka gali būti pradėta jau nuo 2017 metų pradžios, atitinkamai planuojant valstybės biudžetą.
Kaip ten bebūtų, norintis rūpintis darbuotojų senatve verslininkas V. Pelėda matytų naudą numatomose reformose ir valstybės garantijose III pensijų pakopai. „Čia valstybė nušautų du zuikius. Pirma, nebūtų tokios pensijų lygiavos, kaip dabar. Antra, pavyktų ištraukti šešėlinius pinigus, nes jei darbdavys bandytų mokėti atlyginimus vokeliuose, darbuotojas kaip dabar nebūtų pasyvus. Juk kiekvienas nelegalus atlyginimas būtų tiesioginis jo būsimos pensijos nukniaukimas. Tarkime, jei bandys vokeliuose kas mėnesį mokėti 500 EURŲ, tai kiekvieną mėnesį darbdavys jau konkrečiai nuvogtų 45 EUR jo būsimos pensijos, čia jau darbuotojas pats taptų savotišku konkrečiu mokesčių inspektoriumi , – mano V. Pelėda.
Rinkos ekspertas S. Racevičius laikosi nuomonės, kad valstybė sistemą reformuoti turi atsargiai ir liautis bauginti žmones eksperimentais ir imtis papildomų skatinimo priemonių, o pačią socialinio draudimo sistemą iš esmės pertvarkyti nekeldama revoliucijų. „Reikia atskirti pensijas nuo pašalpų mokėjimo ir iš esmės pertvarkyti SODRĄ. Dabar socialinio draudimo mokestis yra tiesiog tam tikras socialinis mokestis, ir tiek. Jį sumokėjus užkamšomos skylės, bet prie konkrečių dydžių paties žmogaus ateities pensija niekaip neprisiriša. Nepertvarkius viso modelio, aktyvi III pakopos pensijų fondų plėtra tiesiog neįmanoma. Kartu negalima griauti to, kas egzistuoja jau keliolika metų – žmones tai dar labiau įsiutins ir demotyvuos“, – sutinka S. Racevičius.
Kaip pastebi socialinių reikalų ekspertas A. Melianas, draudiminio elemento dabartinėje įmokų SODRAI sistemoje tikrai beveik nėra, o deficitas užprogramuojamas dėl politikų populistinio noro prieš rinkimus padidinti pensijas. „Aš ir dabar pergyvenu dėl nuskambėjusios minties, kad vėl mažinsime įmokas į II pakopą arba jas visai įšaldysime, nes reikia pinigų pensijoms pakelti dar 40 EUR. Tam reikia kito šaltinio, nes kelti dabartines pensijas ateities senjorų sąskaita – neatsakinga“, – įsitikinęs A. Melianas.
Neuždirbi – nesutaupysi
Kita priežastis, pasak pašnekovų – ekonominės realijos: žmonėms aktualu tą šimtą kitą turėti dabar, o ne gyventi viltimi, jog kažkada ateityje galimai gaus didesnę pensiją. Kaip teigia A. Melianas, tai santykinai menkų pajamų ir neadekvačių mokesčių klausimas, todėl sistema ir neveikia taip, kaip Skandinavijoje arba kitur. Interesą kaupti senatvei, anot jo, reikia išugdyti skatinant, taikant mokesčių lengvatas ir pan.
S. Racevičius perspėja, kad nors ydingai sukonstruota pati sistema, tačiau radikalūs jos pertvarkymai irgi gali atnešti žalos.
„Valstybės skatinamasisvaidmuo turėtų būti aktyvesnis, nes laisvų pinigų, kuriuos būtų galima atsidėti ar atidėti, nėra daug. Nenumatyta ir daug lengvatų, kai kalbama apie SODROS ir visus kitus darbo mokesčius: jei įmonė sumoka ir GPM, ir VSD mokestį, nelabai lieka iš ko tą darbuotoją drausti dar ir profesine pensija. Apie tikslius tarifų dydžius kol kas nelabai kas aišku. Sumanymuose yra neblogų dalykų – pavyzdžiui neapmokestinamų išmokų lubų nebuvimas – bet tai nauja paradigminė reforma. Jai reikės milžiniško politinio ir socialinio sutarimo Keturių metų tikrai gali neužtekti“, – perspėja ekspertas.
Vyriausybės planuose kalbama apie keturias pensijų pakopas vietoje trijų, būsimasis premjeras neatsargiai prišnekėjo apie mokesčių suvienodinimą tiems, kas dabar moka 29 ir 5 proc. GPM, bet kitą dieną šiuos žodžius jau atsiėmė. Mat atlyginimas buvo supainiotas su pajamomis. Kol naujoji valdžia neišmoks atsargiau ir tiksliau kalbėti apie savo planus – oponentams bus gerų progų gaudyti už liežuvio.
Iš to, ką šneka naujoji valdžia, darbdaviams ir ekspertams lieka neaišku, ar tikrai visos keturios pakopos sutilps į dabartinius mokesčius, ar reikės papildomų atskaitymų, pabrangs ar atpigs vidutinė darbo vieta Lietuvoje, lyginant su kaimyninėmis šalimis. Dauguma pašnekovų sutinka, kad pensijų kaupimo plėtrai labiausiai kenkia nestabilumas ir nelabai tinkama mokestinė aplinka.
Ko tikėtis dabar veikiantiems pensijų fondams ir jų klientams – nelabai aišku. Nelabai ramiai jaučiasi ir ūkininkai bei individualią veiklą vykdantys asmenys. Tikėtina, kad daugiau tikrumo atsiras vyriausybės programos ir kitų metų biudžeto svarstymo metu.
FORMUOJAMOS VYRIAUSYBĖS PLANAI
1) Vien už tai, kad esi Lietuvos Respublikos pilietis, pagrindinė visiems vienoda ir automatiškai indeksuojama pensija, kuri būtų mokama iš valstybės biudžeto, finansuojama jungtiniu gyventojų pajamų ir SODROS mokesčiu;
2) Antra pakopa – automatiškai visiems indeksuojama SODROS pensija, pagrįsta apskaitos vienetais. Jos dydis priklausytų nuo sumokėtų įmokų, o išmokoms nebūtų taikomos jokios „lubos“. Ji būtų finansuojama iš naujo pensijų draudimo mokesčio;
3) Profesinė kaupiamoji pensija, kuri būtų finansuojama savanoriškomis darbdavio ir asmens įmokomis, kurioms nebūtų taikomi gyventojų pajamų ir įmonių pelno mokesčiai;
4 ) Privati, ir dabar nedraudžiama, kaupiamoji asmens pensija, apjungianti dabartinę antrą ir trečią pakopas, finansuojama asmeninėmis įmokomis, kurioms būtų taikomas papildomas neapmokestinamų pajamų dydis
