Jolita: gyvenime iš esmės galima keisti viską (I)

Kad ir kokias aukštas pareigas užimtų, kad ir kokio dydžio verslą įsuktų, mūsų herojė Jolita pirmenybę visada teikia šeimai. O kaipgi kitaip, jei būtent šeima visada skatina, drąsina ir palaiko!

Ketvirtus metus tinklinės rinkodaros versle besisukanti Jolita Kajėnienė į nuosavą veiklą atėjo iš solidaus ir gerai apmokamo vadovės posto tarptautinėje įmonėje. Daugiau dirbti kitiems nebeleido sveikata, o vienturtei dukrai pasirinkus studijas svetur, norėjosi bet kada nuvykti jos aplankyti. Pasirinktą verslą lyderystės ir komandos formavimo menu vadinanti Jolita dabar juokauja, kad net neįsivaizduoja priežasčių, kurios priverstų vėl grįžti į samdomą darbą.      

Mokyklą aukščiausiais pažymiais baigusi, aktyvi ir puikiais organizaciniais įgūdžiais garsėjusi Jolita profesiją sako galėjusi rinktis bet kokią: buvo atviros visų aukštųjų durys. Tačiau nuėjo tėvų pramintu inžinierės statybininkės keliu – įstojo mokytis į VGTU. „Visada svajojau tapti renginių organizatore, – atvirai prisipažįsta. – Tačiau nebuvau geriausios sveikatos, tad gydytojai patarė rinktis kitokią specialybę. Pasak jų, nebūčiau atlaikiusi tokio darbo krūvio.“

Paskutiniame kurse ištekėjusi, po studijų mūsų herojė gavo paskyrimą pasilikti dėstyti gimtojoje alma mater. Sako, iš dalies toks darbas patiko, bet trukdė jaunystė: šviežiai mokslus baigusiai panelei susitarti su neakivaizdžiai studijuojančiais statybininkais pasirodė kebloka.

Jau tada Jolita turėjo minčių imtis nuosavo verslo („kai esi kurse viena iš perspektyviausių, samdomame darbe užsidaryti nelabai norisi“), bet po šeimos tarybos posėdžio apsisprendė: dukra neseniai gimusi, vyras kartu su draugais kuria statybinę įmonę, tad šeimos stabilumo vardan rinksis samdomą darbą. „Verslas yra rizikingas, juo labiau kad vyrui jį pradėjus kurti, pinigai kurį laiką ėjo iš namų, ne į namus. Kažkas turėjo saugoti namų židinį, rūpintis šeima, ir pagal tą senąją tradiciją to ėmiausi aš“, – kalba ramiai ir be nuoskaudų.

Organizatorė su statybine pakraipa

Samdomame darbe Jolitos karjera klostėsi itin palankiai. Iš pradžių dirbusi lietuviškoje įmonėje, po kurio laiko jauna mama iš tiekėjų belgų sulaukė pasiūlymo atidaryti jų atstovybę Baltijos šalyse. Darbas, pasak Jolitos, beprotiškai patiko – tai buvo veikla, apie kokią svajojo nuo vaikystės: bendravimas su klientais, jų mokymas, parodų, kelionių ir komandiruočių organizavimas, tik su statybine pakraipa. „Nesakau, kad toji pakraipa man labai patiko, bet man ji tiko“, – taip kalba apie buvusią darbovietę, kuri vėliau iš belgiškos tapo švediška.

Solidus darbas ir ne mažiau solidus vakarietiškas atlyginimas – kiekvieno lietuvio svajonė. Tačiau paklausta apie darbo valandas, Jolita galėdavo atsakyti tik tiek: atlyginimas to vertas, bet darbas nuo 8 val. ryto iki bet kiek. Nei savaitgalių, nei laisvadienių karjerą darančios mamos gyvenime beveik neliko. Kartais būdavo, kad vyras nuosavame versle dirbdavo mažiau, nei Jolita samdomame.

Nors sutuoktinis žmoną besąlygiškai palaikė, kartais juokais primindavo, kad įsidarbindama kalbėjusi apie vieną komandiruotę per metus, o dabar į jas važiuoja kone kas mėnesį. Tomis dienomis jaunai šeimai auginti mažąją padėdavo Jolitos mama.

Ir štai atėjo garsioji 2008 m. krizė. Kompanijoje paskelbtas etatų mažinimas Jolitos tiesiogiai nepalietė, bet atleidus daugiau rutininį, mažiau kvalifikuotą darbą dirbusius žmones, jų darbai pasiskirstė likusiems. Gavusi didelį darbo, kurio nenori daryti, krūvį („bukinantis mechaninis darbas prie kompiuterio“), pašnekovė sako supratusi, kad jaučiasi nebekomfortiškai ir iš gyvenimo nori kažko kito. Tik štai ko – nežinojo.  „Kokius trejus metus galvojau, kad reikia imtis pokyčių. Bet kai tavo geros pareigos, gera alga ir esi įsivažiavusi, priimti drastišką sprendimą labai sudėtinga“, – įvardija delsimo priežastis.

Verslas kaip žaidimas

Įtemptas tempas ir nebemylimas darbas – nuo tokio gyvenimo būdo pradėjo smarkiai šlubuoti sveikata. „Per ilgalaikę karjerą pasiėmiau pirmą nedarbingumo lapelį, paskui – antrą. Net į ligoninę atsiguliau. Ir tada supratau, kad kažką būtina keisti“, – pasakoja Jolita, tą laikotarpį apibūdinanti kaip labai sunkų.

Kaip dabar madinga, nuėjau pas koučerį: galvoju, padės man išsiaiškinti su savimi. Po pokalbio su juo supratau: daryti to, ką dabar darau, tikrai nenoriu, esu pasirengusi pokyčiams, o tai, ką daro koučeris, man patinka. Nusprendžiau pasukti gyvenimą kardinaliai kita linkme.

Vienturtės dukters sprendimas pasirinkti studijas užsienyje iš dalies lėmė ir Jolitos sprendimą pasukti į verslą – taip kur kas lengviau planuoti keliones ir praleisti svetur tiek laiko, kiek širdis geidžia.

Įmonėje kaip tik mažino algas. Gavusi lapelį su šiuo pranešimu, Jolita pareiškė nesutinkanti ir išėjo ne tik pakelta galva, bet ir su gera išeitine kompensacija. Be to, abiturientė dukra, matydama šlubuojančią mamos sveikatą, kartą pasakė: „Mama, atėjo laikas pradėti gyventi sau.“ Tad išėjimą iš samdomo darbo Jolita iš dalies sieja ir su dukters mokslų baigimu – sako, tiesiog atsipūtusi, nes gyvenimas keitėsi iš esmės, o keisti savo gyvenime galima iš esmės viską.

„Pusmetį buvau parazitė, nežinanti, ko noriu. Sėdėjau namie, klausiau muzikos, skaičiau knygas, vaikščiojau į visokius seminarus – ieškojau savęs“, – naujos veiklos dairymosi laikus  prisimena pašnekovė. Baigė to paties koučingo kursus, pati ėmėsi ugdomojo vadovavimo praktikos: tiek norėdama padėti kitiems, tiek ir ieškodama savęs. Ėmėsi vieno verslo, paskui – kito. Vyras saviieška užsiėmusią žmoną besąlygiškai palaikė, juokais padrąsindamas: žaisk, jeigu tau patinka. „Mano verslus jis priėmė kaip žaidimą, kuris pinigų daug neneša, daug laiko neatima, leidžia būti namie“, – nė kiek nepyksta Jolita.

Esu iš tų mamų, kurioms vaikas yra jų dalis. Su dukra esame labai artimos, šiltai bendraujame. Tad ieškojau veiklos, kuri leistų nuskristi pas ją, kada noriu, ir būti ten, kiek noriu. Samdomas darbas to neleistų.

Štai tada Jolita, tiek baimindamasi dėl savo sveikatos, tiek norėdama turėti galimybę laisvai keliauti,  davė sau žodį: daugiau jokio samdomo darbo. „Kadangi su šeima mėgstame keliauti, samdomame darbe duodamų atostogų man visada atrodydavo per mažai, nors išeidama iš darbo, pasirodo, turėjau jų neišnaudotų kelis mėnesius – per darbo krūvį tiesiog fiziškai nebūdavo kada atostogauti. Išėjimas į verslą man suteikė galimybę pasirūpinti savimi, daugiau keliauti, turėti daugiau laisvo laiko ir daugiau galimybių būti su šeima“, – pabrėžia versli mama.

Antrojoje pasakojimo apie Jolitą dalyje skaitykite:

Būtent tinklinę rinkodarą pasirinkau todėl, kad tokiu modeliu veikiančių kompanijų produktai padėjo man susitvarkyti sveikatą. Iki tol, kaip ir dauguma, buvau skeptiška ir nusistačiusi priešiškai: man visada atrodė, kad tai yra produktų platinimas. Tik susipažinusi su žmonėmis, užimančiais geras pareigas klasikiniame versle ir dar papildomai dirbančiais tinklinėje rinkodaroje, supratau, kad tai – normalus verslas, kurį galima prilyginti darbui su komanda klasikiniame versle.