Viena mama, sužinojusi, kad vaiko priežiūros atostogų metu, jos darbovietė bankrutavo ir ji nebeturės, kur ūgtelėjus vaikučiui sugrįžti dirbti, ne juokais sunerimo, jaudinosi dėl savo ir savo šeimos ateities, jautė nuolatinį didžiulį stresą ir spaudimą, o tokia būsena buvo nesėkmingų darbo pokalbių priežastis bei užburto rato stresuotu, nes nerandu darbo – nerandu darbo, nes stresuoju pradžia.
Kita mama analogiškoje situacijoje šyptelėjo ir pasakė: „man jau seniai reikėjo keisti darbą, tik niekaip neprisiruošiau, kaip gerai, kad įmonė bankrutavo, einu atnaujinsiu savo gyvenimo aprašymą ir peržiūrėsiu darbo skelbimus“.
O kaip sureaguotum tu?
Svarbu suvokti, kad atsakomybę reikia prisiimti mums. Žinoma, mes nesame atsakingi už tai, kas vyksta aplik, bet mes atsakingi už tai, kaip į tuos įvykius reaguojame, kaip juos aiškinamės ir kaip juos interpretuojame. Ir svarbiausia žinutė yra tai, kad jūs, o ne kas kitas renkatės kaip.
Ar įgėlus gyvatei, ją nudobsit, ar nedelsiant ieškosit priešnuodžių tol, kol mirtini nuodai neišplito po visą kūną?
Ar į jūsų automobilį įvažiavusios transporto priemonės vairuotoją iškoneveiksit ir susigadinsit nuotaiką visai diena, o gal ir kelioms, ar priešingai – pasidžiaugsit, kad draudimo kompanija padengs remonto, kurio metu bus pakeistos ir senos detalės naujomis (ką greitu laiku ir turėjote padaryti), kaštus.
Verta pasvarstyti ir tai, ar vyro, vaikų, kitų artimųjų netinkami poelgiai yra ne kas kita, o atsakas į mūsų elgesį?
Akivaizdu, kad tomis pačiomis gyvenimo aplinkybėmis, galima daug atrasti arba priešingai – daug prarasti, ir tai priklauso nuo mūsų, todėl kviečiame nekaltinti, o prisiimk atsakomybę, tik tada kursite gerovę sau ir savo aplinkiniams.
